Tolesnė Lietuvių kalbos draugijos istorija
1946 m. LKD daugiausia Jono Martyno Laurinaičio iniciatyva buvo atkurta Vokietijoje, lietuvių karo pabėgėlių stovyklose. Šis atkūrimas rodo sąmoningą siekį tęsti prieškarinę kalbos kultūros darbo tradiciją net tremties ir laikinumo sąlygomis. 1947 m. Vokietijoje įvyko LKD suvažiavimas, jame buvo išrinkta valdyba ir apibrėžtos tolesnės veiklos kryptys. Vienu iš svarbiausių šio laikotarpio darbų tapo „Lietuvių kalbos vadovo“ parengimas ir išleidimas 1950 m. Jį parengė Pranas Skardžius, Stasys Barzdukas ir Jonas Martynas Laurinaitis. Šis leidinys laikytinas tiesiogine prieškarinės LKD norminimo tradicijos tąsa.
Nuo 1950 m. LKD veikla persikėlė į JAV. Ten pradėjusi veikti Draugija iš pradžių turėjo keturis skyrius, o veikliausias buvo Čikagos skyrius, vadovaujamas Petro Joniko.
JAV Draugijos veikla buvo orientuota į visuomeninį kalbos švietimą ir lietuvių bendrinės kalbos palaikymą išeivijos sąlygomis. LKD nariai skaitė paskaitas, 1952–1955 m. rengė Čikagos radijo kalbos valandėles, taip tęsdami dar prieškario Lietuvoje pradėtą kalbos kultūros sklaidą per radiją. Ypač reikšminga buvo atnaujinta žurnalo „Gimtoji kalba“ leidyba (1958–1968). Šį žurnalą 1958–1960 m. redagavo Petras Jonikas, o 1961–1968 m. – Leonardas Dambriūnas. „Gimtoji kalba“ tapo svarbiausia LKD tribūna išeivijoje ir užtikrino teorinį bei praktinį kalbos norminimo tęstinumą.
LKD idėjos, ypač visuomenės kalbinio švietimo samprata, buvo gyvos ir sovietų okupuotoje Lietuvoje – Paminklų apsaugos ir kraštotyros draugijos (1961–1989) Lietuvių kalbos sekcijų darbe. Jos lėmė ir periodinio leidinio „Mūsų kalba“ (1968–1989, vyr. red. Aldonas Pupkis) atsiradimą, sandarą ir tematiką.
Lietuvoje LKD buvo atkurta, prasidėjus Atgimimui. 1989 m. sausio 21 d. Vilniuje įvykęs atkuriamasis LKD suvažiavimas žymėjo Draugijos grįžimą į viešąjį Lietuvos kultūrinį ir mokslinį gyvenimą. Draugijos veikla buvo apibrėžta įstatuose, patvirtintuose 1990 m. ir vėliau atnaujintuose 2005 ir 2023 m. Šiuose dokumentuose nusakytos pagrindinės veiklos sritys: visuomenės kalbinis švietimas, kalbininkų atminimo įamžinimas, leidyba, kalbos ir tautosakos faktų rinkimas, jų skelbimas ir populiarinimas.
Įpusėjus XXI a. trečiajam dešimtmečiui, Lietuvoje veikia daugiau kaip 250 LKD narių. Jie susibūrę į teritorinius skyrius (gausiausi ir veikliausi – Šiaulių, Klaipėdos miesto, Panevėžio). Į veiklą sėkmingai įsitraukia jauniausi skyriai – Kėdainių Mikalojaus Daukšos, Pasvalio Petro Būtėno, Klaipėdos rajono Johano Ferdinando Kelkio, profesiniu pagrindu sudarytas Kalbos tvarkytojų skyrius.
Svarbi šiuolaikinės LKD veiklos dalis – visuomeniniai renginiai ir iniciatyvos. Nuo 2017 m. kartu su Lietuvių kalbos institutu ir portalu „Alfa.lt“ rengiami Metų žodžio ir Metų posakio rinkimai, nuo 2018 m. – visuotinė internetinė viktorina, nuo 2019 m. – LKD skaitymai. Nuo 2021 m. LKD rengia Žurnalisto – kalbos bičiulio rinkimus, konkursą „Lietuviškos istorijos: pasakojimai apie kalbą“ (kartu su Lituanistų sambūriu ir Lietuvių literatūros ir tautosakos institutu), prisideda prie konkurso „Mūsų kalbinis kultūrinis kraštovaizdis“ darbų vertinimo. Šios iniciatyvos liudija nuoseklų LKD siekį skatinti atsakingą viešosios kalbos vartojimą, kalbinės patirties suvokimą ir visuomenės kalbinį sąmoningumą. Veiklūs ir teritoriniai skyriai, organizuojantys tradicinius renginius, parodas, viktorinas, seminarus.
Kartu su Kazickų šeimos fondu buvo atkurta kalbininko Petro Būtėno ir jo mokinės Aleksandros Kazickienės atminimo įamžinimo premija. Premijos laureatai: Bronius Dobrovolskis (2019), Rita Miliūnaitė (2020), Kazimieras Župerka (2021), Regina Venckutė (2022), Evalda Marija Jakaitienė (2023), Giedrė Čepaitienė (2024), Bonifacas Stundžia (2025).
LKD veiklos tęstinumą atspindi valdybos pirmininkų kaita. Draugijai yra vadovavę Pranas Skardžius (1935–1941, 1946–1949 ir 1958–1968), Petras Jonikas (1950–1956), Albertas Rosinas (1989–1996), Antanas Smetona (1996–1997), Aldonas Pupkis (1997–2008), Bonifacas Stundžia (2008–2017), Genovaitė Kačiuškienė (2017–2023), nuo 2023 m. – Vilma Zubaitienė.
LKD per visą savo istoriją išliko organizacija, kuri nuosekliai rūpinosi lietuvių kalbos būkle, jos norminimu ir gyvybingumu bei visuomenės kalbiniu švietimu.
