Lietuvių kalbos draugijos pėdsakas Lietuvos istorijoje
Lietuvių kalbos norminimo, tvarkybos ir ugdymo raida tarpukario Lietuvoje nebuvo tolygi. Nors po 1918 m. kalbos mokslas ir praktika jau galėjo plėtotis pačioje Lietuvoje, šį procesą ribojo materialinės sąlygos, specialistų stoka ir institucinio tęstinumo nebuvimas. Kalbos norminimo darbas vyko netolygiai ir fragmentiškai, todėl jau trečiojo dešimtmečio pabaigoje ėmė ryškėti naujų, kolektyvinių kalbos tvarkybos formų poreikis. Šią spragą užpildė 1935 m. įkurta Lietuvių kalbos draugija.
Pirmuoju veiklos tarpsniu LKD visuotiniuose susirinkimuose ar sekcijų posėdžiuose buvo apsvarstyti pagrindiniai bendrinės kalbos norminimo ir ugdymo klausimai: terminologijos teorija, rašybos ir vietovardžių tvarkymo principai, morfologinių formų vartojimas, bendrieji kalbos norminimo kriterijai. Šio darbo rezultatas – pirmoji lietuvių kalbos kultūros istorijoje išsami kolektyvinė kalbos norminimo teorija ir programa, kurios pagrindu paskelbta dabartinė visuotinė lietuvių kalbos vartosena, o svarbiausiu norminimo kriterijumi – funkcinio tikslingumo principas.
LKD veikla buvo organizuojama per sekcijas. Tai leido kryptingai spręsti įvairių kalbos sričių problemas. Iš pradžių veikė Terminologijos, Viešosios kalbos, Spaudos kalbos, Mokyklinės kalbos ir Užsienio lietuvių kalbos sekcijos, vėliau jų veiklą papildė Vertimų kalbos, Teatro kalbos, Kirčiavimo ir tarties komisijos. Tokia struktūra rodo Draugijos darbo specializaciją, veiklos tikslingumą ir sistemingumą.
Teoriniai principai buvo nuosekliai taikomi praktiškai. LKD susirinkimuose ir sekcijose svarstyti pavardžių, vardų ir vietovardžių atlietuvinimo klausimai, mokyklinių vadovėlių kalba, svetimybių vartosena, rašybos normos, didžiųjų raidžių rašymas, vertimų kalbos trūkumai, naujadarų derinimas prie lietuvių kalbos sistemos. Nuo 1936 m. LKD ėmė rengti ir kalbos valandėles Kauno radijuje, pasinaudodama moderniausiomis to meto galimybėmis skleisti kalbos kultūros idėjas visuomenei.
Svarbią vietą praktiniame LKD darbe užėmė ir leidyba. 1939 m. buvo išleistas Leonardo Dambrausko parengtas kalbos patarimų rinkinys „Kalbos patarėjas“, redaguotas Prano Skardžiaus ir Antano Salio. Šis leidinys turėjo didžiulį poveikį ne tik to meto, bet ir vėlesniems bendrinės kalbos vartotojams, tapo vienu iš svarbiausių norminamosios veiklos šaltinių.
LKD veiklos sėkmę lėmė puikus jos narių profesinis pasirengimas, kūrybiškas Vakarų Europos kalbotyros patirties taikymas Lietuvos sąlygomis ir gebėjimas telkti to meto inteligentiją. Aktyviausi LKD nariai buvo Pranas Skardžius, Antanas Salys ir Petras Jonikas – jie formavo bendruosius kalbos norminimo principus ir rengė kolektyvinį jų svarstymą.
Kaip vienas iš ryškiausių ir nuosekliausių LKD veiklos iniciatorių išsiskyrė Jonas Martynas Laurinaitis. Jis dar iki LKD įkūrimo programiškai kėlė organizuoto kalbos kultūros darbo idėją. LKD suformuluotų nuostatų taikymą užtikrino aktyvūs Draugijos nariai – Kazys Alminauskis, Andrius Ašmantas, Jurgis Talmantas, Sofija Kymantaitė-Čiurlionienė, Stasys Šalkauskis, dirbę terminijos, rašybos, vardyno, tarties ir kirčiavimo norminimo srityse, rūpinęsi kalbos ugdymu mokyklose ir visuomenės kalbiniu švietimu. Taip kolektyvinė teorinė veikla buvo nuosekliai susieta su kasdieniu kalbos kultūros darbu.
LKD veiklos nesutrikdė nė sostinės perkėlimas iš Kauno į Vilnių 1939 m., tačiau ją nutraukė 1940 m. sovietų okupacija.
Nors LKD tarpukariu veikė vos kiek daugiau nei šešerius metus, ji paliko itin ryškų pėdsaką lietuvių kalbos kultūros istorijoje. Žvelgiant retrospektyviai, išryškėja nuosekli norminamosios veiklos raida – nuo žurnalo „Kalba“ kaip programinės paskatos, per „Gimtąją kalbą“ kaip organizacinį kalbos kultūros darbo branduolį, iki LKD kaip visuomeninės institucijos, kuriančios modernios bendrinės lietuvių kalbos norminimo teoriją ir praktiką.
Kazys Alminauskis
Kazys Alminauskis (nuo 1940 m. Alminas) (1904–1986) – kalbininkas, germanistas, lituanistas. Vienas iš LKD steigėjų, 1935–1938 m. – sekretorius.
1934–1939 m. dėstė Vytauto Didžiojo universitete, 1940–1944 m. Vilniaus universiteto Vokiečių kalbos ir literatūros katedros vedėjas. 1944 m. pasitraukė į Vakarus. Dirbo Austrijos mokslų akademijoje. 1948–1972 m. Lojolos universiteto (Los Andželas) vokiečių ir rusų kalbų profesorius.
Svarbiausi darbai: disertacijos pagrindu paskelbtas veikalas apie lietuvių kalbos germanizmus („Die Germanismen des Litauischen“, 1935), „Instrukcija Lietuvos žemės vardynui surašyti“ (1935), spaudai parengti Antano Baranausko laiškai Hugui Vėberiui (Hugo Weber, žr. „Archivum Philologicum“, 1931–1939), sudarytas „Vokiškai lietuviškas žodynas“ (1943) ir kt.
Plačiau žr.: https://www.vle.lt/straipsnis/kazys-alminas/
Juozas Balčikonis
Juozas Balčikonis (1885–1969) – kalbininkas, vertėjas, pedagogas. 1924–1931 m. Lietuvos universiteto (nuo 1930 m. Vytauto Didžiojo universitetas) docentas, 1944–1960 m. dėstė Vilniaus universitete; profesorius (1944). 1944–1952 m. buvo Lietuvių kalbos instituto direktorius.
Veikliai dalyvavo „Kalbos“ draugijoje (1925–1930), buvo vienas iš LKD steigėjų. Buvo išrinktas LKD Spaudos kalbos sekcijos pirmininku, domėjosi terminologijos, vertimų kalbos, kirčiavimo dalykais.
Svarbiausi darbai: akademinio „Lietuvių kalbos žodyno“ vyr. redaktorius (1930–1952), vienas iš „Dabartinės lietuvių kalbos žodyno“ (1954) redaktorių. Surinko ir parengė Jono Jablonskio „Raštus“ (5 t., 1932–1936), Motiejaus Valančiaus „Raštus“ (1931), fotografuotinį „1598 metų Merkelio Petkevičiaus katekizmo“ leidimą (1939). Su Jonu Kruopu ir Borisu Larinu redagavo Danieliaus Kleino lietuvių kalbos gramatiką („Pirmoji lietuvių kalbos gramatika, 1653 metai“, 1957).
Plačiau žr.: https://www.vle.lt/straipsnis/juozas-balcikonis/
Pranas Brenderis ir Andrius Ašmantas
Du Lietuvių kalbos draugijos nariai – dėstytojas ir jo studentas, Šveicarijos pilietis ir lietuvis.
Pranas Brenderis (Franz Brender, 1894–1938) – Šveicarijos ir Lietuvos kalbininkas, lotynistas, lituanistas. Lietuvos universitete (nuo 1930 m. Vytauto Didžiojo universitetas) dėstė lotynų kalbą ir literatūrą (1924–1938).
LKD narys nuo pat jos įkūrimo.
Svarbiausi darbai: su Maksu Nydermanu (Max Niedermann) ir Alfredu Senu (Alfred Senn) rengė „Lietuvių rašomosios kalbos žodyną“ (ėjo sąsiuviniais nuo 1926), paskelbė darbų apie lietuvių eilėdarą, straipsnių lotynų kalbos ir lituanistikos klausimais.
Plačiau žr.: https://www.vle.lt/straipsnis/franz-brender/
Andrius Ašmantas (1906–1941) – kalbininkas, pedagogas, veiklus LKD narys, nuo 1939 m. – sekretorius.
Domėjosi bendrinės lietuvių kalbos istorija, žodžių daryba, kalbos kultūra, gimtosios kalbos dėstymo metodika. Bendradarbiavo „Gimtosios kalbos“ žurnale.
Svarbiausi darbai: „Sakomojo žodžio kultūra mokykloje“ (1938), „Iš romantiškosios į mokslinę kalbotyrą Lietuvoje“ (1939–1940), „Priesagos ini s ( inė) ir iška s ( iška) mūsų bendrinėje kalboje nuo „Auszros“ laikų“ (išspausdinta 1996).
Plačiau žr.: https://www.vle.lt/straipsnis/andrius-asmantas/
Sofija Kymantaitė-Čiurlionienė
Sofija Kymantaitė-Čiurlionienė (1886–1958) – rašytoja, literatūros kritikė, pedagogė, visuomenininkė. 1925–1938 m. Lietuvos universitete (nuo 1930 m. Vytauto Didžiojo universitetas) dėstė lietuvių kalbą. 1926–1937 m. savo namuose rengė kalbos šeštadienius, iš jų išaugo „Gimtosios kalbos“ žurnalas. 1933–1934 m. buvo jo redakcinės komisijos narė. Dalyvavo LKD veikloje nuo pat steigiamojo iki paskutinio susirinkimo, daugiausia dėmesio skyrė mokyklų ir vertimų kalbos reikalams.
Svarbiausi darbai: esė knyga „Lietuvoje“ (1910), literatūros studijos „Iš mūsų literatūros“ (1913), „Lietuvių literatūros istorijos konspektas“ (1918).
Grožinė kūryba: komedijos „Pinigėliai“ (1920), „Vilos puošmena“ („Didžioji veidmainystė“, 1932), „Didžioji mugė“ (1939), pjesė „Aušros sūnūs“ (1923), „Dvylika brolių juodvarniais laksčiusių“ (1932), romanas „Bundanti žemė“ (parašytas 1913–1934), apysaka „Šventmarė“ (1937), tautosakinės mitinės poemos „Giria žalioji“ (parašyta 1915–1945), „Vaiva“ (parašyta 1946–1953) ir kt.
Plačiau žr.: https://www.vle.lt/straipsnis/sofija-kymantaite-ciurlioniene/
Petras Jonikas
Petras Jonikas (1906–1996) – kalbininkas, kalbos istorikas, bendrinės kalbos teorijos tyrėjas.
1937–1943 m. dėstė Vytauto Didžiojo universitete; docentas (1942). 1940–1944 m. dirbo dar ir Lietuvių kalbos institute.
1938–1941 m. ir 1958–1960 m. (JAV) – žurnalo „Gimtoji kalba“ redaktorius. 1944 m. pasitraukęs į Vakarus, 1946–1949 m. dėstė Pabaltijo universitete prie Hamburgo. 1949 m. persikėlė į JAV. Čikagos universitete studijavo bibliotekininkystę; 1957–1973 m. dirbo šio universiteto bibliotekoje, 1970–1973 m. dėstė baltų kalbas. Lituanistikos instituto įkūrėjas (1951) ir prezidentas (1954–1964), Pedagoginio lituanistikos instituto (Čikaga) rektorius (1969–1978).
LKD narys nuo pat jos įkūrimo, 1935–1940 m. – valdybos narys. LKD bendrinės kalbos norminimo principų kūrėjas.
Tyrė bendrinės lietuvių kalbos istorijos, kalbos kultūros problemas, lietuviškas pavardes, vietovardžius, paskelbė straipsnių apie lietuvių kalbininkus. Redagavo Antano Salio „Raštus“ (4 t., 1979–1992), Vaclovo Biržiškos „Aleksandryną“ (3 d., 1960–1965), sudarė Prano Skardžiaus darbų bibliografiją.
Svarbiausi veikalai: „Pagramančio tarmė“ (1939), „Gimtojo žodžio baruose“ (1951), „Lietuvių kalbos istorija“ (1952), „Lietuvių bendrinės rašomosios kalbos kūrimasis antrojoje XIX a. pusėje“ (1972), „Lietuvių kalba ir tauta amžių būvyje: visuomeniniai lietuvių kalbos istorijos bruožai“ (1987).
Plačiau žr.: https://www.vle.lt/straipsnis/petras-jonikas/
Jonas Martynas Laurinaitis
Jonas Martynas Laurinaitis (1894–1966) – karininkas, kalbininkas.
1929–1940 m. buvo Lietuvos kariuomenės Vyriausiojo štabo Spaudos ir švietimo skyriaus Spaudos poskyrio vedėjas, Krašto apsaugos ministerijos Terminologijos komisijos pirmininkas, karinių terminų tvarkytojas. 1941–1944 m. dirbo Lietuvos mokslų akademijos Lietuvių kalbos institute.
1944 m. pasitraukė iš Lietuvos. 1949 m. išvyko į JAV.
Svarbiausi darbai: knygos „Lietuvos kariuomenė“, „Mūsų kariškoji spauda“ (abi 1928), mokomoji knyga su žodynėliu „Lietuvių kalbos vadovas“ (su Stasiu Barzduku ir Pranu Skardžiumi, 1950). Parašė kalbos kultūros, terminologijos, lietuvių kariuomenės istorijos straipsnių.
1925–1929 m. dalyvavo „Kalbos“ draugijos veikloje. Vienas iš pagrindinių LKD kūrimo sumanytojų, LKD įstatų rengėjų. Buvo renkamas į valdybą, dirbo Užsienių lietuvių kalbos sekcijoje, Nuolatinėje terminologijos komisijoje. Jo pastangomis LKD 1946 m. atgaivinta Vokietijoje.
Plačiau žr.: https://www.vle.lt/straipsnis/jonas-martynas-laurinaitis/
Antanas Salys
Antanas Salys (1902–1972) – kalbininkas, lietuvių tarmių ir vardyno, leksikos, morfologijos tyrėjas, eksperimentinės fonetikos Lietuvoje pradininkas, daktaras (1929). 1930 m. Vytauto Didžiojo universitete įkūrė fonetikos laboratoriją. 1930–1939 m. dėstė Vytauto Didžiojo universitete, 1939–1943 m. – Vilniaus universitete; profesorius (1939). 1939–1941 m. buvo Lituanistikos instituto Lietuvių kalbos skyriaus vedėjas, 1941–1944 m. Lietuvių kalbos instituto direktorius. 1944 m. pasitraukė iš Lietuvos, nuo 1947 m. dėstė baltistikos ir slavistikos dalykus Pensilvanijos universitete (Filadelfija); profesorius (1956).
Parašė veikalą „Lietuvių kalbos tarmės“ (1935, 1946 Tiubingene). Sudarė specialias dialektologinių duomenų rinkimo anketas, tikrino tarmių ribas, 1933 m. paskelbė tarmių žemėlapį. Su Alfredu Senu baigė spausdinti Makso Nydermano, Prano Brenderio ir Alfredo Seno pradėtą leisti „Lietuvių rašomosios kalbos žodyną“ („Wörterbuch der litauischen Schriftsprache“, 5 t., 1926–1968). Su Pranu Skardžiumi redagavo Leonardo Dambrausko parengtą „Kalbos patarėją“ (1939). Su Pranu Skardžiumi ir Stasiu Barzduku sudarė ir redagavo „Lietuvių kalbos vadovą“ (1950). 1995 m. išleistas jo veikalas „Baltų kalbos, tautos bei kiltys“. Buvo vienas iš „Gimtosios kalbos“ žurnalo steigėjų ir redaktorių, vienas iš LKD kūrėjų, ilgametis jos valdybos pirmininko pavaduotojas. Daugiausia dėmesio skyrė vardyno, morfologijos, teoriniams kalbos norminimo dalykams.
Plačiau žr.: https://www.vle.lt/straipsnis/antanas-salys/
Pranas Skardžius
Pranas Skardžius (1899–1975) – kalbininkas, lietuvių kalbos leksikologijos, akcentologijos, gramatikos, kalbos istorijos, terminologijos, kalbos kultūros specialistas.
1929–1939 m. Vytauto Didžiojo universiteto (iki 1930 m. Lietuvos universitetas) docentas, 1939–1943 m. Vilniaus universiteto profesorius. 1944 m. pasitraukė iš Lietuvos. 1946–1949 m. dirbo Tiubingeno universitete. 1949 m. apsigyveno Jungtinėse Amerikos Valstijose. 1956 m. baigė Klivlando aukštąją bibliotekininkystės mokyklą, iki 1971 m. dirbo Vašingtone, Kongreso bibliotekoje.
Svarbiausi mokslo darbai: „Slavų skoliniai senojoje lietuvių kalboje“ (1931, disertacija vokiečių kalba), „Daukšos akcentologija“ (1935), „Bendrinės lietuvių kalbos kirčiavimas“ (1936), „Lietuvių kalbos žodžių daryba“ (1941, 1943), „Lietuvių kalbos vadovas“ (su Stasiu Barzduku ir Jonu Martynu Laurinaičiu, 1950), „Dievas ir Perkūnas“ (1963), „Lietuvių kalbos kirčiavimas“ (1968), „Lietuvių vandenvardžiai su -nt-: jų daryba, kilmė ir reikšmė“ (1973), „Lietuviški tarptautinių žodžių atitikmenys“ (1973), „Naujojo Testamento vertimų lietuvių kalba“ (išleistas 1979).
Įsteigė ir redagavo žurnalus „Archivum Philologicum“ (1930–1939), „Kalba“ (1930), buvo „Gimtosios kalbos“ žurnalo redakcinės komisijos narys.
Vienas iš LKD kūrėjų, ilgametis valdybos pirmininkas (1935–1941, 1946–1949 ir 1958–1968). Daugiausia dėmesio skyrė rašybai, leksikai, terminijai, teoriniams kalbos norminimo dalykams, buvo aktyvus paskaitininkas, produktyvus „Gimtosios kalbos“ autorius. Kartu su Antanu Saliu redagavo LKD leidinį – Leonardo Dambrausko sudarytą „Kalbos patarėją“ (1939).
Plačiau žr.: https://www.vle.lt/straipsnis/pranas-skardžius/
Stasys Šalkauskis
Stasys Šalkauskis (1886–1941) – filosofas, pedagogas, vienas iš lietuvių terminologijos mokyklos kūrėjų.
1921–1922 m. dėstė filosofiją, pedagogiką, logiką, estetiką Aukštuosiuose kursuose, 1922–1940 m. – Vytauto Didžiojo universitete; profesorius (1922). 1939–1940 m. Vytauto Didžiojo universiteto rektorius. 1940 m. SSRS okupavus Lietuvą, iš rektoriaus ir dėstytojo pareigų atleistas.
Dalyvavo LKD veikloje nuo pat jos susikūrimo. Dirbo Viešosios kalbos sekcijoje, o daugiausia – Nuolatinės terminologijos sekcijoje. Paskelbė darbą „Bendroji filosofijos terminija“ (1938), sudarė filosofijos terminų žodynėlį.
Veikalai: „Bažnyčia ir kultūra“ (1913), „Dviejų pasaulių riboje“ („Sur les confins de deux mondes“, 1919), „Pasaulio siela Vladimiro Solovjovo filosofijoje“ („L’âme du monde dans la philosophie de Vladimir Soloviev“, 1920), „Kultūros filosofijos metmenys“ (1926), „Bendrosios mokslinio darbo metodikos pradai“ (1926, 1933), „Fizinis lavinimas ir jo tikslai“ (1928), „Visuomeninis auklėjimas“ (1932), „Lietuvių tauta ir jos ugdymas“ (1933), „Inteligentijos koncepcija“ (1939) ir kt. Įkūrė ir 1921–1922 m. redagavo žurnalą „Romuva“, 1932–1934 m. buvo žurnalo „Židinys“ redaktorius.
Plačiau žr.: https://www.vle.lt/straipsnis/stasys-salkauskis/
Jurgis Talmantas
Jurgis Talmantas (1894–1955) – pedagogas, kalbininkas, vertėjas.
1933–1935 m. redagavo „Gimtosios kalbos“ žurnalą. 1945–1948 m. dirbo Kauno jaunimo teatre, 1948–1949 m. – Enciklopedijų, žodynų ir mokslo literatūros, nuo 1949 m. – Politinės ir mokslinės literatūros leidykloje. Parengė „Visuotinės literatūros chrestomatiją“ (d. 1, 1930; su Edvardu Viskanta, d. 4, 1931), lietuvių kalbos vadovėlių pradžios mokykloms (1932–1937), „Lietuvių kalbos rašybos vadovėlį“ (su Alfonsu Kalniumi ir Zigmu Kuzmickiu, 1938), „Rusų kalbos vadovėlį mokytis pačiam“ (su E. Gedminaičiu, 1933), „Lietuvių–vokiečių kalbos žodyną“ (su Alfonsu Šolcu (Alfons Scholz) ir Karlu Fulstu, d. 1, 1943), „Lenkų–lietuvių kalbų žodyną“ (1955). Parašė straipsnių kalbos kultūros, lietuvių kalbos mokymo klausimais. Į lietuvių kalbą išvertė apie 50 knygų.
Vienas iš LKD steigėjų, pirmasis „Gimtosios kalbos“ atsakomasis redaktorius. Kilus nesutarimams dėl žurnalo leidybos reikalų, 1936 m. atsisakė „Gimtosios kalbos“ redaktoriaus pareigų, o 1937 m. išstojo iš LKD.
Plačiau žr.: https://www.vle.lt/straipsnis/jurgis-talmantas/
