„Mažoji kelionių knygelė“, apie 1522 m.

Spaudos Lietuvoje pradžią žymi „Mažoji kelionių knygelė“. Tai – ypatingas leidinys. Pasižymėdama ir Viduramžių, ir Renesanso knygų ypatybėmis, „Knygelė“ 1522-aisiais Vilniuje prasidėjusią spaudos epochą sujungia su Lietuvos spausdinto žodžio ištakomis Čekijoje (1517–1520).
Nevienalytę „Knygelę“ sudaro Psalmynas, Valandynas (Часослов), aštuonios akatistų (tai ‒ giesmės, kurios giedamos ir klausomos stovint) ir kanonų poros, Heksameronas (Шестоднев), Atgailos kanonas (Канон покаяльный), Bažnyčios susirinkimo seka (Последование церковного собрания) ir Paschalija. Du čia išspausdinti akatistai yra paties Skorinos sukurti: juos sudarančių giesmių pradinės raidės sudaro jo vardinius akrostichus.
„Knygelės“ išleidimo metai nustatomi pagal Paschaliją, nes joje surašytos Velykų datos 1523–1543 metų laikotarpiui (vadinasi, bent ši knyga turėjo būti išspausdinta iki 1523-ųjų – taigi apie 1522-uosius). Horologijaus gale nurodyta išleidimo vieta: didžiai šlovingame Vilniaus mieste (у великославном мѣсте Виленском).
Kai kurie specialistai 22 šios knygos dalis laiko atskirais leidiniais. Dabar spėjama, kad „Knygelės“ paskiros dalys galėjo būti išspausdintos ne vienoje vietoje ir ne vienu metu. Garsus baltistas Ilja Lemeškinas mano, jog dalis „Knygelės“ spaudos lankų (akatistų ir kanonų, meniniu bei poligrafiniu atžvilgiu artimesnių 1517–1520 m. leidybos etapui) galėjo išeiti dar Prahoje. Pabaigos žodyje (Писаныи речи в сеи книжице) leidėjas visas sudėtines „Knygelės“ dalis apibendrindamas pavadino „Mažąja kelionių knygele“. Tai rodo, kad Skorina jas laikė vienu vientisu leidiniu.

1519 m. medžio raižinys, vaizduojantis Oldržicho Velenskio dirbtuvę.