Įvadas

Pirmieji lietuviški laikraščiai XIX amžiaus pradžioje buvo spausdinami Rytų Prūsijoje. Čia ir Jungtinėse Amerikos Valstijose jie buvo leidžiami ir per visą lietuvių spaudos draudimo laikotarpį nuo 1864 metų. 1904 m. atgavus spaudą lotyniškais rašmenimis, Vilnius tapo vienu svarbiausių lietuviškos periodinės spaudos leidybos centrų. Iš viso 1904–1914 metais čia ėjo 44 pavadinimų laikraščiai ir žurnalai.
1904 m. pavasarį prašymus laikraščiams leisti Vilniuje, be Petro Vileišio, pateikė Karolis Jakštas ir kunigas Juozapas Ambraziejus, Peterburge – Andrius Dubinskis, Silvestras Baltramaitis, K. Pšeciševskis ir Antanas Smilga, Rygoje – advokatas Kazimieras Vizbaras ir Liudas Jakavičius. Rusijos imperijoje laikraščių turinys buvo cenzūruojamas, tad užtrukus lietuviškai mokančio cenzoriaus skyrimui, valdžia net pusę metų vilkino pateiktus prašymus ir patenkino tik tris iš jų. Peterburge A. Smilgai buvo leista spausdinti Lietuvių laikraštį, Vilniuje P. Vileišiui – Vilniaus žinias ir kunigui J. Ambraziejui – Lietuvos bitininką.
Pirmosios pradėjo eiti Vilniaus žinios. Leidimą dienraščiui Petras Vileišis gavo 1904 m. spalio 2 dieną, o pirmasis numeris pasirodė jau baigiantis metams – 1904 m. gruodžio 10 (23) dieną. Tuo metu Vilniuje beveik nebuvo lietuvių, išmanančių redakcinį darbą, žurnalistiką, tad užtruko redakcijos bendradarbių paieška, spausdinimo ir platinimo organizavimas. Inžinieriaus, kultūros mecenato Petro Vileišio kvietimu dienraščio leisti susibūrė Jonas Kriaučiūnas, Povilas Višinskis, Jonas Jablonskis, Martynas Kukta ir kiti. 1905 m. į Vilnių grįžo Jonas Basanavičius, tapęs Vilniaus žinių ideologu, vėliau – kitų laikraščių (Lietuvis, Lietuvių mokslo draugijos tęstinio leidinio Lietuvių tauta) sumanytoju, leidėju ir redaktoriumi. Sunkiai sekėsi rasti ir lietuviškai mokančių spaustuvės darbininkų, raidžių rinkėjų. Kaip vėliau rašė J. Tumas-Vaižgantas, „dienraščiui lietuvių visuomenė, per 40 metų savo literatūros beveik neturėjusi, buvo nepriaugusi – nei prirašyti, nei paskaityti“. Vilniaus žinios buvo nuosaikios, tautinės krypties. „Mums visuomet rūpės Lietuvos apšvietimas, gerovė ir laimė“, teigiama pirmojo numerio redakcijos žodyje „Mūsų šventė ir mūsų rūpestis“. Su nedidelėmis pertraukomis beveik penkerius metus ėjęs pirmasis lietuviškas dienraštis pratino žmones skaityti periodinę spaudą, daug prisidėjo prie lietuviškų mokyklų steigimo, švietė Lietuvos visuomenę ir ragino ją šviestis, palaikyti savo kultūrą. 1905 m. Vilniaus žiniose buvo išspausdinti Didžiojo Vilniaus Seimo rengėjų skelbimai, jo nutarimai. „Vilniaus žinių“ pasirodymas bus tokis naujas tautos gyvenimo tarpas, kuris turbūt visuomet pasiliks labai įžymus Lietuvos istorijoje, toks įžymus, jog į tą tarpą mūsų tautos žmonės turbūt visados žiūrės kaip į didžiausią, bent į labai prakilnų savo gyvenimo atsitikimą“, – pirmajame laikraščio numeryje rašė Jonas Jablonskis. 1909 m. išėjus paskutiniam Vilniaus žinių numeriui, kitas dienraštis – Lietuvos žinios, pradėtas leisti tik po penkerių metų pertraukos. 
Ilgiausiai Vilniuje ėjo Lietuvos demokratų partijos narių – Jono Vileišio, Felicijos Bortkevičienės, Kazio Griniaus ir kitų įsteigti ir leisti laikraščiai – Lietuvos ūkininkas ir Lietuvos žinios. Tiek Lietuvos ūkininkas, įsteigtas 1905 metais, tiek Lietuvos žinios, pradėtos leisti 1909 metais, po Pirmojo pasaulinio karo buvo atkurti Kaune ir ėjo iki pat 1940 m. Lietuvos okupacijos. Galima teigti, jog tik leidėjos ir atsakingosios redaktorės Felicijos Bortkevičienės, kuri visas savo jėgas, laiką ir net asmenines santaupas aukojo laikraščių leidybai, sumanumo dėka pavyko beveik 35 metus išlaikyti Lietuvos demokratų partijos periodinę spaudą. Nuolatinis to meto leidėjų rūpestis buvo lėšų trūkumas. Norint leidinius išsaugoti, reikėjo daug sumanumo telkiant prenumeratorius, renkant aukas, organizuojant reklamą.
1906–1907 m. socialdemokratų partijos laikraščius Naujoji gadynė, Žarija, Skardas ir kitus Vilniuje leido ir juose bendradarbiavo Jonas Jaks-Tyris, Elena Brazaitytė, Mykolas Biržiška, Bronislava Šėmytė-Biržiškienė, Vincas Kapsukas.
Ne mažesnis nei lėšų trūkumas spaudos leidėjų rūpestis buvo cenzūros persekiojimas. Laikraščių leidėjai privalėjo laikraščio turinį pateikti cenzoriui ir gauti leidimą publikuoti parengtą medžiagą. Už valdžios manymu netinkamą turinį leidėjai ir atsakingieji redaktoriai būdavo baudžiami piniginėmis baudomis. Jų nesumokėjus, grėsdavo net įkalinimas. Atsakingaisiais redaktoriais dažnai būdavo samdomi pašaliniai žmonės, kurie už pinigus sutikdavo atlikti bausmę kalėjime. Pakartotinai nusižengus, laikraščiai būdavo uždaromi. Tuomet vietoje uždarytojo būdavo imamas leisti kitas tokio paties turinio, tik kitu pavadinimu periodinis arba vienkartinis leidinys. Labai griežtai buvo vertinamos Lietuvos demokratų ir socialdemokratų partijų laikraščių publikacijos. Lietuvos ūkininko atsakingieji redaktoriai ir leidėjai Povilas Gaidelionis, Marija Radzevičienė, Felicija Bortkevičienė ir kiti ne kartą buvo baudžiami piniginėmis baudomis ir kalėjimu, kurio kartais pavykdavo išvengti tik sumanumo dėka. 1906 m. socialdemokratų leisto laikraščio Naujoji gadynė buvo konfiskuota net 11 numerių (iš viso išėjo 32 numeriai), leidėjai ir redaktoriai nubausti, leidinys uždarytas.
Ilgainiui Vilniuje nusistovėjo įvairių politinių partijų ir visuomeninių judėjimų spaudos leidyba. Pamažu didėjo periodikos įvairovė, pradėjo eiti specializuoti didesnių laikraščių (Lietuvos ūkininkas, Lietuvos žinios) priedai, skirti jaunimui (Aušrinė), moterims (Žibutė), žemdirbiams (Žemė), literatūros (Vilties literatūros priedas), švietimo (Mokykla), sveikatos (Sveikata) klausimams svarstyti. Atskirais leidiniais pradėti leisti specializuoti laikraščiai ir žurnalai, skirti kooperacijos klausimams (Kooperatorius, Bendrija), literatūrai (Teatras, Vaivorykštė), mokslui (Lietuvių tauta). 1914 metų pradžioje pasirodė pirmasis puikios poligrafinės kokybės, originaliais lietuvių dailininkų piešiniais bei fotografijomis iliustruotas literatūros, dailės, mokslo ir politikos laikraštis Vairas. Deja, prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui, pakito leidybos sąlygos. Ėmė trūkti įvairių išteklių, redakcijų, spaustuvių darbuotojai buvo mobilizuoti į frontą arba pasitraukė į Rusiją, o 1915 metų vasarą, prie Vilniaus artėjant vokiečių kariuomenei, visi tuo metu ėję laikraščiai ir žurnalai buvo uždaryti.
Parodoje eksponuojami daugiau nei keturiasdešimties pavadinimų 1904–1914 metais Vilniuje leisti laikraščiai ir žurnalai, tęstiniai ir vienkartiniai leidiniai, archyviniai dokumentai, ikonografinė medžiaga. Siekiama atspindėti ne tik pačios Vilniaus lietuvių periodikos, tuometės žurnalistikos raidą, bet ir atskleisti su periodine spauda susijusių kultūros mecenatų, leidėjų, bendradarbių dėtas pastangas bei indėlį. Rodomi periodiniai leidiniai saugomi Bibliotekos Retų spaudinių skyriaus senosios periodikos fonde, archyviniai dokumentai – Rankraščių skyriaus „Lietuvos žinių“, „Vilniaus aido“, „Lietuvos aido“, Tėvynės sargo“ redakcijų, Lietuvių mokslo bei Vilniaus lietuvių savitarpio pašalpos draugijų, taip pat asmenų – Felicijos Bortkevičienės, Augustino Janulaičio, Miko Petrausko, Didžiulių šeimos fonduose.