Lietuvos ūkininkas

Tikėdamiesi, jog bent vienas leidimas bus gautas, Lietuvos demokratų partijos nariai 1905 m. padavė kelis prašymus laikraščių leidybai. Vieną jų pasirašė advokatas Jonas Vileišis. Vyriausioji spaudos reikalų valdyba 1905 m. gegužės 5 d. davė J. Vileišiui leidimą spausdinti dvisavaitinį laikraštį Lietuvos ūkininkas. Legaliai pradėjus Vilniuje leisti Lietuvos ūkininką, nuo 1905 m. pabaigos buvo sustabdyti Tilžėje Lietuvos demokratų partijos spausdinti laikraščiai Varpas ir Ūkininkas.
Iš pradžių buvo leista skelbti publikacijas tik žemės ūkio ir žemdirbių reikalais. Vėliau leidėjas vėl kreipėsi į Vyriausiąją spaudos reikalų valdybą, prašydamas išplėsti laikraščio tematiką. Buvo gautas leidimas skelbti medžiagą apie vidaus ir užsienio gyvenimą, spaudos apžvalgą ir įvykių kroniką, grožinę literatūrą, taip pat publikacijų apie muziką, teatrą ir kitais kultūrinio gyvenimo klausimais. Pirmųjų 20 numerių leidėju pasirašė Jonas Vileišis. 1905 m. gruodžio 15 d. Jonas Vileišis Lietuvos ūkininką perdavė Lietuvos demokratų partijai ir įgaliojo Feliciją Bortkevičienę „valdyti, vadovauti ir tvarkyti laikraštį“. Kaip laikraščio leidėja Felicija Bortkevičienė ėmė pasirašinėti nuo 1906 m. gegužės 11 dienos. Kaip atsakingasis pirmųjų dviejų numerių redaktorius nurodomas Antanas Smetona, vėliau – Jonas Vileišis, nuo 21 numerio – Povilas Gaidelionis (1906–1907 m.), Vl. Mickevičiūtė, K. Gaigalytė, M. Radzevičienė ir kiti. Faktiškai iš pradžių Lietuvos ūkininką redagavo Povilas Višinskis. Laikraštyje dirbo Jonas Jablonskis, parašęs pirmojo numerio vedamąjį, išdėsčiusį laikraščio programą. P. Višinskiui pasitraukus, redagavimą perėmė A. Smetona, kurį po 1906 m. Lietuvos demokratų partijos suvažiavimo pakeitė dr. J. Bagdonas (1907). 1908 ir 1910–1912 m. redagavo Mykolas Sleževičius, 1909 – dr. Kazys Grinius. Redakcijoje dirbo L. Gira, A. Rimka, P. Ruseckas, J. Strimaitis, M. Markauskas ir kiti.
Leista su priedais: nuo 1906 m. – mėnesiniu, vėliau dvisavaitiniu Žemė, nuo 1909 m. kovo – ketursavaitiniu Mokykla (vėliau perkeltas prie Lietuvos žinių) ir 1910 metais – mėnesiniu Sveikata. 1910 m. nuo 33 numerio įvestas Jaunimo skyrius vėliau išaugo į Jaunimo priedą. 1911–1913 m. leistas priedas moterims Žibutė. Kaip metinė dovana prenumeratoriams buvo leidžiamas Lietuvos ūkininko Vilniaus kalendorius. Siekdama užsidirbti papildomų lėšų, Lietuvos ūkininko redakcija taip pat leido įvairaus turinio (ūkio, buities, sveikatos patarimų, grožinės literatūros), dažniausiai nedidelės apimties, knygas. Iš viso buvo išspausdinta daugiau nei 120 knygų. Laikraščio tiražas kito, tačiau nuolatos buvo leidžiama apie 3000 egzempliorių. 
Lietuvos ūkininką ypatingai griežtai stebėjo cenzūra. Atsakingiesiems redaktoriams, ypač Povilui Gaidelioniui, Marijai Radzevičienei, Felicijai Bortkevičienei, teko dėl laikraščio straipsnių nukentėti kalėjimu ir piniginėmis baudomis. Kadangi cenzūra dėl menkiausios priežasties bet kada galėjo uždaryti Lietuvos ūkininką, apsidraudžiant kasmet buvo leidžiama po vieną (koncesinį) laikraščio Garsas numerį tam, kad vietoj uždraustojo būtų galima greitai išleisti naują, tokio paties turinio leidinį kitu pavadinimu.
Pagrindinis Lietuvos ūkininko tikslas, kaip rašė buvęs laikraščio redaktorius Mykolas Sleževičius buvo „šviesti ir šviestis, skleisti laisvą mintį Lietuvos šiaudinėse pastogėse, valyti tą mintį nuo politinio konservatizmo bei tikybinių prietarų ir padaryti iš valstiečių sau žmones“ (Lietuvos ūkininkas, 1930, nr. 49, p. 2).
Ypatingi nuopelnai, leidžiant Lietuvos demokratų partijos periodinę spaudą – Lietuvos ūkininką, o vėliau – ir Lietuvos žinias, tenka Felicijai Bortkevičienei. Ji ne tik sumaniai administravo laikraščių leidybą, tačiau ne kartą juos gelbėjo asmeninėmis lėšomis. 1907 m. susidarius kritinei finansinei padėčiai ir iškilus grėsmei, kad Lietuvos ūkininkas nebeišgalės eiti, ji visas savo asmenines lėšas, gautas, išpardavus vyro palikimą, – apie 5000 rub., panaudojo laikraščio leidybai.