Vilniaus žinios

1904 m. balandžio 24 (gegužės 7) d. panaikinus lietuviškos spaudos draudimą, inžinierius, pramonininkas ir kultūros mecenatas Petras Vileišis iš karto Vilniaus gubernatoriui pateikė prašymą leisti dienraštį Vilniaus žinios. Užtrukus lietuviškų leidinių cenzoriaus skyrimui, leidimas buvo gautas tik 1904 m. spalio 2 dieną.
Pradėti leisti lietuvišką spaudą po daugiau nei 40 metų pertraukos buvo labai sudėtinga. Trūko dienraščio bendradarbių, nebuvo profesionalių žurnalistų, spaustuvės darbininkų, raidžių rinkėjų, mokančių lietuviškai. Padedamas spaustuvininko Martyno Kuktos, Petras Vileišis galiausiai įkūrė gerai techniškai įrengtą Vilniaus žinių spaustuvę, subūrė dienraščio redakcijos darbuotojus, įsteigė Vilniaus žinių knygyną.
Vilniaus žinių redakcija buvo suburta dviem mėnesiais anksčiau, negu pasirodė pirmasis dienraščio numeris. Jos branduolį sudarė Petras Vileišis, Jonas Jablonskis, Povilas Višinskis, Jonas Kriaučiūnas. Jaunesniaisiais bendradarbiais tapo Kazimieras Šeškevičius, Jurgis Baltrušaitis, Adolfas Vėgėlė, Pranas Klimaitis. Kasininku dirbo Jonas Sabas, administratoriumi – Gabrielius Landsbergis. Petro Vileišio kviečiamas, 1905 m. į Vilnių grįžo ir Jonas Basanavičius.
Iš pradžių dienraštis įsikūrė išnuomotose patalpose Antakalnio g. 6 (dabar – T. Vrublevskio g. 6). 1906 m. baigus P. Vileišio rūmų statybas, spaustuvė, redakcija ir administracija persikėlė į Antakalnį.
Prieš pradedant spausdinti laikraštį, 1904 m. lapkričio 9 d. buvo išleistas P. Višinskio parašytas reklaminis lapelis – „Vilniaus žinių pranešimas“, kuriame išdėstyta leidinio programa: „Vilniaus žinioms“ rūpės tautos apšvietimas, gerovė ir laimė. Visa, kuo galėsime šviesti Lietuvos žmones, didinti jų gerovę ir teikti jiems laimingesnį gyvenimą – visa tat ras vietos mūsų dienraštyje. Visa, kas lengvina žmonijai gyvenimą, visi pramintieji takai, kuriais eidamos kitos tautos rados šviesesnės, doresnės, turtingesnės ir laimingesnės, – visa tai bus keliama mūsų dienraštyje aikštėn. Dienraščio tikslui rūpinsimės suvartoti visas mokslo ir literatūros šakas, kurios šviečia ir dorina atskirąjį žmogų ir visuomenę“.
Pirmasis Vilniaus žinių numeris pasirodė 1904 m. gruodžio 10 (23) d. dienraščio formato, 4 puslapių apimties. Jo prenumeratos kaina Vilniuje buvo 5 rubliai metams, kitur Rusijoje – 6 rubliai, užsienyje – 12 rublių. Atskiras numeris buvo pardavinėjamas už 3 kapeikas. Vėliau, 1906 metais, laikraščio kaina Vilniuje ir visoje Rusijoje buvo sulyginta, o atskiro numerio kaina pakelta iki 4 kapeikų.
Dienraščio turinį sudarė telegramos apie pasaulio ir Rusijos gyvenimo įvykius, korespondencijos iš Lietuvos miestų, miestelių ir kaimų, žinutės apie lietuvių gyvenimą JAV, Prūsijoje, Latvijoje, Rusijoje, skelbimai ir reklamos. Pirmasis numeris buvo išspausdintas 6000 egz. tiražu. 1905 m. pirmąjį pusmetį dienraštį užsisakė 5613 skaitytojų iš Vilniaus, Kauno, Suvalkų, Gardino gubernijų, Sibiro, Latvijos, Lenkijos, Suomijos, Rusijos, JAV.
Nuo 1905 m. redakcijoje prasidėjo nesutarimai dėl laikraščio krypties, politinių ir kalbos dalykų. Kai kuriems bendradarbiams Vilniaus žinios atsirodė per daug atsargios, nes P. Vileišis vengė kelti svarbias socialines ir politines problemas, pirmenybę teikė lietuvių tautos kultūriniams, švietimo poreikiams. Dienraštis deklaravo tautos vienybę, skelbėsi „bepartiniu“ organu. Dėl to išėjo P. Višinskis. J. Jablonskis laikraštį paliko dėl nesutarimų su P. Vileišiu kalbos klausimais. 1906 m. sausio 9 d. iš redakcijos pasitraukė Jonas Kriaučiūnas, Pranas Klimaitis ir Jonas Kaunas. Redaktoriumi tapo Kazys Puida, kuris pradėjo dienraštį orientuoti pagal socialdemokratų partijos programą. Tai sukėlė krikščionių demokratų nepasitenkinimą, atbaidė tikinčiuosius skaitytojus. Vilniaus žinios neteko didelės dalies prenumeratorių po to, kai dvasininkai paskelbė dienraščio boikotą dėl išspausdintų straipsnių apie lietuvių polonizaciją, vykdomą per katalikų bažnyčias. Dienraštis tapo nuostolingas. Norėdamas pataisyti finansinius reikalus, paskatinti skaitytojų palankumą, P. Vileišis pakvietė redaktoriumi J. Tumą, kuris pasižadėjo nepaversti dienraščio nei katalikišku, nei socialistiniu, tačiau pabrėžė, kad tai bus krikščioniškas, tautiškas, demokratiškas leidinys. Tokie pažadai sukėlė liberaliosios visuomenės dalies nepasitenkinimą. Laikraščio prenumerata vėl ėmė smukti, ištiko bankrotas, ir 1907 m. balandžio 7 (20) d. jis nustojo ėjęs. Po dviejų mėnesių P. Vileišis vis dėlto atnaujino sumažinto formato dienraščio leidimą, o nuo 1907 m. rugpjūčio 21 (rugsėjo 3) d. Vilniaus žinias perėmė bendrovė „Jonas Vileišis, Stanislovas Matulaitis ir KO“. Redakcijoje dirbo Gabrielė Petkevičaitė-Bitė, Mykolas Biržiška, Adolfas Vėgėlė. Redaktoriumi tapo Jonas Vileišis. Teturinčiai 1500 prenumeratorių bendrovei tekdavo kas mėnesį pridėti 400 rublių leidybos nuostoliams apmokėti. Spaudžiamas opozicijos ir rusų valdžios, dienraštis negalėjo išsilaikyti. 1909 m. vasario 22 (kovo 7) d. susirinkę nariai nutarė likviduoti bendrovę ir dienraštį grąžinti Petrui Vileišiui. 1909 m. kovo 17 d. išėjo paskutinis, 1175-asis, Vilniaus žinių numeris. Kitas lietuviškas dienraštis Lietuvos žinios pasirodė tik po penkerių metų pertraukos.
Vilniaus žinios įpratino žmones domėtis naujienomis ir skaityti periodinę spaudą, joje bendradarbiauti ir svarstyti rūpimus politinius, kultūrinius, socialinius klausimus, prisidėjo prie lietuviškų mokyklų steigimo, švietė visuomenę, davė ūkio patarimų, ragino palaikyti savo kultūrą. Per jį buvo sušauktas Vilniaus seimas.
Vilniaus žiniose grožinės literatūros kūrinius skelbė rašytojai Šatrijos Ragana, K. Jasukaitis, A. Vienuolis, K. Puida, O. Pleirytė-Vaidilutė, J. Biliūnas, Žemaitė, Lazdynų Pelėda, J. Gurauskis ir kiti, taip pat pasirodė ir literatūros kritikos, kultūros istorijos straipsnių, grožinės literatūros vertimų iš rusų, lenkų, prancūzų, italų, anglų kalbų. 
Petras Vileišis pirmasis Lietuvoje ėmė mokėti  Vilniaus žinių  bendradarbiams honorarus už laikraštyje išspausdintus straipsnius ir žinutes.

Vilniaus žinių spaustuvė

1904 m. rugsėjo 7 d. Petras Vileišis gavo leidimą spaustuvei steigti. Jos vedėju pasikvietė Martyną Kuktą, kuris buvo patyręs meistras, raidžių rinkėjo amato mokęsis Vilniaus karo apygardos štabo spaustuvėje, vėliau dirbęs Vilniaus gubernijos valdybos, Peterburgo spaustuvėse. Spaustuvę Petras Vileišis steigė Vilniaus žinioms spausdinti – manė, kad savoje įmonėje tai bus galima padaryti sparčiau, geriau ir pigiau negu Juozapo Zavadskio spaustuvėje, kuri spausdino ir lietuviškus leidinius. Visos kitos spaustuvės Vilniuje tuo metu neturėjo patirties leisti spaudinius lietuvių kalba.
Būsimai spaustuvei buvo nupirkta daugiau nei 700 kilogramų reikalingų šriftų ir grafinių puošmenų, viena didelė spausdinimo mašina, kita – mažesnė, pedalinė, įrengta reikalingas kiekis kasų šriftams išdėlioti. Spaustuvei aptarnauti reikėjo maždaug dvidešimties asmenų, pirmiausia raidžių rinkėjų. Patalpos buvo išnuomotos Vilniaus gatvės dešimtajame name (dabar Vilniaus g. 36/6). M. Kukta Vilniaus žinių spaustuvei vadovavo tik apie pusantrų metų. 1906 m. gegužę jis įsirengė savo spaustuvę ir Petrui Vileišiui teko ieškotis naujo vedėjo.
Iš pradžių Vilniaus žinių spaustuvei buvo leista spausdinti leidinius tik lietuvių kalba, o nuo 1906 m. balandžio 8 d. – ir visomis Europos kalbomis. Be Vilniaus žinių, spausdinti laikraščiai Lietuvos bitininkas (1905), Šviesa (1906), Goniec Codzienny (1909–1910), priedai dienraščio skaitytojams – smulkios knygelės. Kai kuriais metais jų išeidavo net po kelias dešimtis pavadinimų (pavyzdžiui, 1906 m. – 61). Tas knygeles platino ir Petro Vileišio įsteigtas Vilniaus žinių knygynas.
Pasistatęs namus Antakalnyje, 1906 m. gruodį Petras Vileišis perkėlė į juos Vilniaus žinių spaustuvę, redakciją ir administraciją. Dienraščiui 1909 m. bankrutavus, 1910 m. gruodžio 20 d. spaustuvės įrenginius jis pardavė Vitoldui Kopecui.