Viltis

Visuomenės, literatūros ir politikos laikraštis, ėjęs nuo 1907 m. spalio 3(16) iki 1915 m. rugsėjo 19 dienos. 1907–1913 m. – tris kartus per savaitę, o nuo 1913 m. gruodžio 1 d. tapo dienraščiu. 1911–1915 m. ėjo su literatūros priedu. Laikraščio sumanytojai buvo Antanas Smetona ir Juozas Tumas-Vaižgantas. 1907 m. liepos pabaigoje, Kaune sukvietus Vilties bendrovės dalininkų susirinkimą, laikraščiui leisti įsteigta bendrovė „Smetona, Tumas ir Ko.“. 1907 m. liepos 31 d. Kaune, Dainos draugijos salėje, A. Smetona skaitė paskaitą apie naujojo leidinio idėjas ir veiklos principus.
Iš pradžių Viltį redagavo Antanas Smetona, padedamas J. Tumo, F. Kemėšio ir J. Dobužinskio, o nuo 1914 m. – Pranas Dovydaitis. Bendradarbiavo Agnietė Ambraziejūtė-Steponaitienė, Tadas Balanda, Juozas Balčikonis, Jonas Basanavičius, Mykolas Brundza, Pranciškus Būčys, Antanas Dailidė, Mečislovas Davainis-Silvestraitis, Liudas Gira, Martynas Yčas, Povilas Jakubėnas, Povilas Januševičius, Marcelė Kubiliūtė, Gabrielius Landsbergis-Žemkalnis, Pranas Mašiotas, Kazys Puida, Jeronimas Ralys, Justinas Staugaitis, Jurgis Tilvytis, Jonas Užupis ir kiti.
Dirbdamas Vilniaus žemės banke, A. Smetona Vilčiai negalėjo skirti daug laiko, tad faktiniu redaktoriumi buvo kunigas Juozas Tumas-Vaižgantas. Jis tvarkė visus leidybos reikalus, telkė bendradarbius, daug rašė įvairiais klausimais. J. Tumas ypač atkakliai kovojo prieš Vilniaus krašto lietuvių lenkinimą per bažnyčias, todėl dvasinė vyresnybė stengėsi jį pašalinti iš Vilniaus vyskupijos. 1911 m. pradžioje J. Tumas iš Vilniaus buvo perkeltas į Žemaičių (Kauno) vyskupiją. Į jo vietą Viltyje buvo pakviestas kunigas F. Kemėšis, o jam 1913 m. išvykus į JAV – kunigas J. Dabužis-Dabužinskis.
Ilgainiui laikraščio dalininkams kunigams, kurie sudarė bendrovės dalininkų daugumą, susidarė įspūdis, kad A. Smetonos redaguojama Viltis per daug liberali, nepakankamai katalikiška. Siekiant laikraštį padaryti labiau katalikišką, 1913 m. rudenį visuotinis dalininkų suvažiavimas A. Smetonai padėjėju pasiūlė Praną Dovydaitį. A. Smetona šį poelgį palaikė jam pareikštu nepasitikėjimu ir iš Vilties redaktoriaus pareigų pasitraukė.
Pranas Dovydaitis Viltį ėmėsi redaguoti 1913 m. spalį, o atsakinguoju redaktoriumi-leidėju buvo patvirtintas 1913 m. gruodžio 30 dieną.
Viltis buvo veikiau inteligentijos laikraštis. Apie darbo žmonių, ypač ūkininkų, reikalus Viltyje buvo rašoma, tačiau daugiausia vietos užėmė kultūros klausimai. Ypač daug dėmesio lietuvių tautiniam atgimimui savo straipsniuose skyrė laikraščio redaktorius A. Smetona. Plačiai ir išsamiai gvildenti gimtosios kalbos, etnografijos, tautosakos, įvairių meno šakų, švietimo, mokslo reikalai. Gimtosios kalbos dalykus publikacijose svarstė A. Smetona, K. Būga, J. Jablonskis, J. Balčikonis, J. Šlapelis ir kiti. Apie tautinę muziką rašė K. Čiurlionis, apie teatrą – G. Landsbergis-Žemkalnis. Kultūros klausimais pasisakydavo J. Basanavičius, T. Daugirdas, S. Čiurlionienė-Kymantaitė, kun. A. Dambrauskas-Jakštas, J. Kubilius, A. Voldemaras. Viltyje spausdinta daug poleminių straipsnių. Ji polemizavo ir su kairiąja, ir su dešiniąja spauda. Ypač daug vietos skyrė grožinei literatūrai. Joje buvo išspausdinti ir atskiromis knygomis išleisti V. Krėvės-Mickevičiaus „Dainavos šalies senų žmonių padavimai“, „Šarūnas“, Lazdynų Pelėdos, Šatrijos Raganos apsakymai, J. Kasiulaičio, P. Pundzevičiaus komedijos. Viltis turėjo nuolatinį korespondentų tinklą, į žymesniąsias kaimyninių tautų iškilmes ir svarbesnės reikšmės vietos įvykius siuntinėjo savo reporterius. Pavyzdžiui, 1910 m. Krokuvoje vykusiose Žalgirio mūšio 500-ųjų metinių iškilmėse dalyvavo ir straipsnių ciklą apie jas Viltyje paskelbė J. Tumas.