Kaip išspausdintas tekstas puošėsi
Inkunabulai kaip rankraštinės tradicijos tęsinys: gera pradžia – tik pusė darbo
Tiek knygos teksto perrašymas, tiek jo išspausdinimas buvo tik pirmasis teksto tapimo knyga etapas. Skriptoriaus perrašytą knygą gana dažnai dar puošdavo iliuminatorius – iki šių dienų mus žavinčių miniatiūrų dailininkas. Panašiai galėjo būti ir su spausdintomis knygomis: turintis pinigų ir galintis sau leisti įsigyti prabangiau dekoruotą knygą žmogus ją nešdavo dailininkui.
Inkunabuluose tekstas dažniausiai būdavo menkai suskaidytas: jame galėjo būti nedaug ar ir visai nebūti aiškiai matomų pastraipų, dažnai atskiriami tik skyriai. Tokį ilgą vientisą tekstą buvo sunku skaityti. Palengvinti šį darbą turėjo specialiai raudonu rašalu išskiriamos pirmosios sakinių raidės – rubrikos (lot. „ruber“ – raudonas), kurias pažymėdavo dailininkas, vadinamas rubrikatorium. Jeigu knyga nebūdavo labiau puošiama, jis įrašydavo ir skyrių pirmąsias raides, kurioms spaustuvininkas taip pat palikdavo daugiau vietos, be to, dažnai ten įspausdavo mažą, vadinamąją laukiančią, raidelę, kad dailininkas nesuklystų, tikrai įrašytų tai, ko reikia. Tokios raidės būdavo įrašomos ir rankraščiuose, tik ten mes paprastai jų nematome, nes jas dengia puošnesnė ar paprastesnė miniatiūra.
Kadangi pažymėti kiekvieną rubriką ir nupiešti miniatiūrą kainuodavo, tik nuo knygos pirkėjo priklausė, ar ji bus nešama rubrikatoriui ir kaip vėliau bus įrišta. Todėl šiais laikais galime matyti ne tik skirtingai puoštas knygas, bet ir kaip atrodė tik išspausdintas tekstas. Akivaizdu, kad šiuo atveju knygos savininkui buvo svarbus tik tekstas, didelės apimties veikalas turėjo nemažai kainuoti ir papildomai nedekoruotas.
LMAVB RSS I-26b
ISTC ia00222000, GW 00586
Ten, kur rubrikos buvo pažymėtos, jos suskaidydavo tekstą, jį būdavo lengviau skaityti.
LMAVB RSS I-25e
ISTC ic00206000, GW M16087
Dažniausiai rubrikatoriai likdavo nežinomi, knygose jie nepalikdavo jokių asmeninių ženklų. Visgi esama ir išimčių. Wernerio Rolewincko „Fasciculus temporum“ knygos temų lentelės pabaigoje, po išspausdintu tekstu „Sit laus Deo“ (liet. „Tebūna Dievui šlovė“), raudonu rašalu, tuo pačiu, kuriuo ir pažymėtos rubrikos, yra užrašyti metai „1478“. Galima spėti, kad šiuos metus baigęs darbą ir užrašė rubrikatorius, pratęsdamas knygos leidėjo mintį ir prisijungdamas prie jo troškimo savo darbu pašlovinti Dievą.
LMAVB RSS I-25a
ISTC ir00257000, GW M38715
Visgi spausdinimas leido bent iš dalies atpiginti ir knygos puošybą. Jau ir anksčiau buvo spausdinamos iliustracijos ar ištisos knygos, kuriose visas lapas būdavo išraižytas vienoje medžio plokštėje. Raižiniais naudojosi ir inkunabulų spaustuvininkai, skaitytojams siūlydami knygas, kuriose puošnesnės ornamentinės raidės puošė skyrių pradžias.
LMAVB RSS I-12d
ISTC ib00319000, GW 03824
Dalis knygų buvo ir gausiau iliustruotos, galėjo turėti net 500 ir daugiau iliustracijų. Raižiniai turėjo ir puošti knygą, ir suteikti papildomos informacijos. Visgi informatyvumo čia buvo ne tiek daug, tai buvo labiau vien iliustracijos, dažnai tie patys raižiniai galėjo iliustruoti skirtingus miestus ar skirtingus augalus, vaizduoti ne tik tikrus, bet ir fantastinius gyvūnus.
LMAVB RSS I-16
ISTC ic00488000, GW 04963
Kaip jau minėta, vienas iš išskirtinių inkunabulų bruožų yra tai, kad įsigytas brangesnes knygas savininkai paprasčiau ar prabangiau puošdavo. Ypač tai pasakytina apie dalį didesnių, brangesnių knygų, kurios buvo perkamos ne vien tikslingam darbui, bet ir dėl to, kad išsilavinęs knygų savininkas jas privalėjo turėti savo kolekcijoje, kad galėtų kitiems parodyti supratimą, žinias, gebėjimą formuoti asmeninę biblioteką. Tikėtina, kad kokios nors gramatikos, katekizmo ar romano niekas per daug nepuošdavo, už tai papildomai nemokėdavo. Juk šios nebrangios knygos „suskaitytos“ buvo paprasčiausiai išmetamos, jų popierius panaudojamas kitur. Tai liudija ir faktas, kad šių knygų yra išlikę labai nedaug, kartais jos yra žinomos tik iš aprašymų. Kitaip galėjo būti elgiamasi su brangesnėmis, svarbesnėmis knygomis. Toks pavyzdys galėtų būti biblijos, kurios dažnai būdavo puošiamos daug rūpestingiau.
LMAVB RSS I-13
ISTC ib00566000, GW 04241
Kiek prabangiau dekoruotas tos pačios Biblijos egzempliorius, saugomas Bavarijos nacionalinėje bibliotekoje:
Bayerische Staatsbibliothek, Ink B-437
ISTC ib00566000, GW 04241
Netgi pačios knygoje įspaustos iliustracijos arba dalis jų galėjo būti kruopščiau ar ne taip kruopščiai nuspalvintos. Šio darbo sudėtingumas, medžiagų naudojimas (miniatiūros puoštos vien įvairių spalvų dažais ar ir auksuotos), stilius šiandien mums liudija ir apie buvusių jų savininkų finansines galimybes, ir apie jų skonį, ir apie vis dar gyvą viduramžišką rankraščių tradiciją, kurią daugiau ar mažiau primena spausdintos knygos.
LMAVB RSS I-15
ISTC ie00084780, GW M34139
Išspausdinta knyga, žinoma, po to dar buvo nešama knygrišiui, kuris, atsižvelgęs į užsakovo skonį ir finansines galimybes, knygą įrišdavo. Šioje parodoje įrišai nebus aptariami. Tai galėtų būti atskira tema. Juk vienoms knygoms pavyko gana gerai išsaugoti originalius viršelius, kitų įrišai laikui bėgant suplyšo, buvo pamestos atskiros detalės ar ir dalis kietviršių. Dar kitos knygos buvo vėliau perrištos. Tad knygrišystė, nors ir yra neatsiejama teksto tapimo knyga dalis, nusipelno atskiro pasakojimo ir kitokio žvilgsnio.