Knygų keliai ir likimai

Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekos inkunabulai

Dar viena šiuolaikinius mokslininkus dominanti inkunabulų sritis – proveniencijų – knygų priklausomybės ženklų tyrimai. Didžiausių inkunabulų spausdinimo centrų bibliotekose galima rasti knygų, kurios tame pačiame mieste buvo išspausdintos, įrištos ir, pakeitusios vos vieną kitą savininką, toje pačioje vietoje liko iki šių dienų. Kartais inkunabulo judėjimas per daugiau nei 500 metų vyko vos kelių kvadratinių kilometrų teritorijoje. Į Lietuvą inkunabulai keliavo daug ilgiau, dažnai, kaip liudija knygose esantys ženklai, sustodami pakeliui. Čia bus prisiminti tik keli buvę šių knygų savininkai. Norint išsamiai atskleisti visus kelius, kuriais inkunabulai atkeliavo į Vrublevskių biblioteką, reikėtų šiai temai skirti atskirą parodą. 

Dauguma inkunabulų į biblioteką pateko dėl vienokių ar kitokių politinių aplinkybių: karų, okupacijų, prievartinių įvairių institucijų uždarymų. Keli inkunabulai priklausė dviem Bazilijonų ordino vienuolynams – Žirovičių ir Vilniaus. XIX a., Rusijos imperijos valdžiai prievarta juos prijungus prie stačiatikių bažnyčios, 1845 m. Žirovičiuose buvusi seminarija buvo perkelta į Vilnių ir čia pradėjo veikti jau kaip Lietuvos stačiatikių dvasinė seminarija (pastaroji buvo uždaryta 1940 m. sausio 1 dieną). Perkeliant seminariją, čia buvo pervežtos ir knygos, kurios buvo prijungtos prie vietoje buvusios bibliotekos. Žirovičių bazilijonams priklausiusius inkunabulus labai lengva atpažinti – juose esama gausybės per visą knygą ranka įrašytų ženklų: ir knygų šifrų, ir proveniencinių įrašų. 
 

LMAVB RSS I-9
ISTC ih00484300, GW 13447

 

Į Vrublevskių biblioteką pateko ir Vilniuje veikusios Vilniaus mokslo bičiulių draugijos (Towarzystwo Przyjaciół Nauk w Wilnie; 1907–1939) knygos. Vienos jų priklausė tik šiai draugijai, kitos pasakojo ir ilgesnę Lietuvos lenkų organizacijų veiklos istoriją. 1914 m. Vilniaus mokslo bičiulių draugija susijungė su 1906 m. įkurta Vilniaus mokslo ir meno muziejaus draugija (Towarzystwo Muzeum Nauki i Sztuki w Wilnie). O šios draugijos bibliotekos pradžia siejama su Antanu Tiškevičiumi, kuris draugijai paaukojo 107 retas knygas ir kelis rankraščius. Tarp šiuo metu bibliotekoje saugomų inkunabulų trys pasakoja būtent šią istoriją.

LMAVB RSS I-21
ISTC ip00650000, GW 12257

 

LMAVB RSS I-31
ISTC ip00520000, GW M41794

 

Vilniaus mokslo bičiulių draugiją rėmė ir jos bibliotekai knygas dovanojo įvairūs asmenys. 1909–1910 m. jai dalį savo retų knygų padovanojo Jonas Švanskis. Tarp jo knygų randame paženklintų ir antikvaro, 1863 m. sukilimo dalyvio Jokūbo Geištoro spaudu. Pastarasis turėjo apie 5000 tomų biblioteką, kurios likučius po savininko mirties 1900 m. nupirko minėtas Jonas Švanskis. 

LMAVB RSS I-5
ISTC in00089000, GW M26308

 

Daug institucijų buvo priverstos nutraukti savo veiklą, jų bibliotekos buvo išsklaidytos ir dalis knygų dingo II pasaulinio karo metais ir po jo. Viešosios ir mokslinės bibliotekos turėjo tapti knygų gelbėjimo ir saugojimo vieta. Buvo rūpinamasi ne tik Lietuvoje buvusiomis privačiomis ir institucijų bibliotekomis. Daug dokumentų, tarp jų ir knygų, buvo išgelbėta iš sugriauto ir karo nuniokoto Karaliaučiaus. Tarp jų buvo ir unikumų, kaip parodoje jau aptartas „Regulae cancellariae“ (I-12j), ir kitų reikšmingų ar dėl vienokių ar kitokių priežasčių įdomių inkunabulų. Vienas iš tokių – iš Valenrodtų bibliotekos atvežtos šv. Augustino pamokslų VI ir VII dalys, priklausiusios evangelikų liuteronų kunigui, lietuvių raštijos veikėjui Aleksandrui Rodūnioniui. Knygoje jis užrašė ją nusipirkęs sau ir saviesiems (lot. „sibi et suis“). Jau pats šios knygos buvimas yra reikšmingas, bet dar labiau neįtikėtina, kad, atvežus šią knygą iš Karaliaučiaus į Vilnių, visas leidinys atsidūrė tame pačiame mieste. Pirmos penkios pamokslų dalys jau nuo XVIII a. vid. buvo Lietuvoje: priklausė jėzuitams, vėliau bernardinams, o šiuo metu yra saugomos Vilniaus universiteto bibliotekoje (Ink. 218). 

LMAVB RSS I-34 (VI dalis; VII dalis)
ISTC ia01308000, GW 02920 

 

Beveik kiekvienas inkunabulas gali papasakoti ilgesnę ar trumpesnę, tikslesnę ar labiau nujaučiamą savo buvusių savininkų istoriją. Čia trumpai aptarti tik kelių iš jų fragmentai. Galima būtų minėti ir Ivano Luckevičiaus baltarusių muziejaus, ir Vilniaus evangelikų reformatų sinodo bibliotekų inkunabulus, ir Vilniaus misionierių (savo lotyniškame netrumpame įraše pamiršusių įrašyti žodį „misionieriai“), ir daugybę kitų. Bet, kaip jau minėta anksčiau, norint aptarti juos visus, reikėtų rengti atskirą parodą, o šiuo metu susidomėjusius belieka pakviesti bent virtualioje erdvėje pavartyti Vrublevskių bibliotekos inkunabulus ir patiems paieškoti buvusių savininkų paliktų ženklų.