Judaizmas
Judaizmas, viena didžiųjų pasaulio religijų; monoteistinė. Izraelio valstybinė religija. Biblinių laikų religija dar vadinama izraelitų religija (nes nebuvo susiformavusi religinė etinė judėjų bendrija, egzistavo tik izraelitų gentys). Judaizmas suvokiamas kaip žydų religija, filosofija ir gyvenimo būdas.
Bendros religinės sistemos ir dogmų judaizme nėra. Didžiausiu pranašu laikomas Mozė (Įst 34, 10–11). Jam Dievas apreiškė savo vardą (Jahvė), su Moze, per jį – su tauta, sudarė Sandorą ir paliko Įstatymą (Torą; Įst 29, 9–14). Toroje (Rašytinėje išskiriama 613 įsakų, įstatymų ir nuostatų) ir Talmude išdėstytais ritualiniais bei etiniais įstatymais ir nuostatomis pagrįsta judaizmo doktrina. Tora (Įstatymo knygos, dar vadinama Penkiaknyge), Pranašų knygos ir Raštai (Išminties, Psalmių knygos) sudaro hebrajų Bibliją (Tanachą); galutinai kanonizuota apie 2 a. po Kristaus. Po pranašų epochos gyvenusių išminčių (tanajų) Toros aiškinimai sudėti į Mišną (sudaryta apie 2 a. pabaigą), šios komentarai, 3–6 a. išminčių (amorajų) diskusijos dėl Mišnoje iškeltų halachinių problemų – į Gemarą (sudaryta 6 a. pabaigoje). Yra Jeruzalės (baigtas apie 4 a.) ir Babilono (baigtas apie 6 a.) Talmudai. Žydų filosofas Maimonidas suformulavo trylika judaizmo principų: Kūrėjas kuria ir valdo kūrinius; yra vienas ir nėra kito panašaus į Jį; Kūrėjas yra bekūnis ir į Jį nieko nėra panašaus; Kūrėjas yra Pirmasis ir Paskutinysis; tik Kūrėjui galima melstis; visi pranašų žodžiai teisingi; Mozės pranašavimas teisingas, jis didžiausias pranašas; Tora buvo duota Mozei; Tora nebus pakeista; Kūrėjas žino žmonių darbus ir mintis; atlygina geru tiems, kurie laikosi Jo nuostatų, ir baudžia tuos, kurie pažeidžia Jo nuostatas; Mesijas ateis; mirusieji bus prikelti Kūrėjo valia. Remiantis jais t. p. laikomasi bendrų religinių nuostatų. Religinių papročių, praktikos ir Toros interpretavimas nėra normatyvinis ar dogminis, visiems privalomas. Judaizmas įvairiose šalyse ir kultūrose reiškiasi skirtingai, religinės praktikos, normų ir draudimų laikymasis, liturgija ir kita priklauso nuo judaizmo krypties. <...> Vykstant įvairiems pokyčiams susiformavo šiuolaikinio judaizmo atšakos – ortodoksinis, reformuotasis, konservatyvusis, rekonstrukcionistinis, humanistinis. Tradicinį religinį gyvenimą siekiantys išsaugoti žydai vadinami ortodoksais.
Iš: Visuotinė lietuvių enciklopedija. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2005, t. 8, p. 750–751.
Garsaus religijų istorijos tyrėjo F. E. Peterso studija skirta judaizmo, krikščionybės ir islamo lyginamajai analizei, atkreipiant ypatingą dėmesį į daugybę jų tarpusavio panašumų. Didžiųjų religijų istorija sekama nuo VI a. pr. Kristų, kai žydai grįžo į Palestiną iš nelaisvės Babilonijoje, iki Viduramžių, kai jos įgavo savo dabartinį pavidalą.
Šioje knygoje tyrinėjama žydų sąsaja su krauju. Pateikiami Izraelio, Europos ir Amerikos žydų istorijos, religijos ir kultūros pavyzdžiai, parodant kraujo svarbą šios tautos papročiuose.
IX a. Lietuvos ješivos (judaizmo dvasinės seminarijos) garsėjo dėl kokybiškų studijų ir auklėjimo, o jose taikyti mokymo metodai išplito įvairių šalių žydų mokyklose. Iš hebrajų į anglų kalbą verstoje knygoje nagrinėjama 1802–1914 m. laikotarpio Lietuvos ješivų kilmė, plėtra ir vaidmuo visuomenėje. Ypatingas dėmesys skiriamas bene žinomiausiai Valažino miestelio ješivai (dabartinėje Baltarusijoje), taip pat aptariama Vilijampolės (buvusio Kauno priemiesčio) ir Telšių ješivų veikla.
Knygoje aptariamos pagrindinės tradicinės žydų gyvenimo sanklodos institucijos (kahalas, rabinatas ir rabiniškos studijavimo institucijos) – jų ištakos, istorinė sklaida, tiek ideologinės Naujųjų laikų priešpriešos, su kuriomis susidūrė litvakai, bei naujųjų kelių, kaip išsaugoti tradicines vertybes, paieška, kuri konkrečiai pasireiškė per Musar judėjimą. Šie pagrindinių institucijų transformacijų ir ideologinių priešpriešų veiksniai iš esmės ir nulėmė litvakiškos ortodoksijos „veidą“, išryškėjusį XX a. Etapiškai knygoje įgyvendinami šie uždaviniai: 1) peržvelgiamos pagrindinių tradicinės žydų gyvenimo sanklodos institucijų ištakos ir istorinė sklaida iki pat Naujųjų laikų; 2) aptariami pagrindiniai Naujųjų laikų žydų religinių ir kultūrinių priešpriešų ideologiniai pagrindai; 3) analizuojama litvakų rabiniškosios minties plėtotė per konfliktą tarp mitnagdų ir chasidų XVIII a. pab., konfrontacija su Haskalos sąjūdžiu XIX a. ir Musar judėjimo sklaida XIX a. 2 pus.; 4) peržvelgiama tradicionalistinio judaizmo kaip tradicinės žydų gyvenimo sanklodos transformacija į ortodoksinį judaizmą XX a. prad.
Anotacija iš duomenų bazės „Lituanistika“.
