Kabala
Kabala (hebr. quabbālāh – perduota išmintis), Talmude – Biblijos knygos, išskyrus Penkiaknygę (Torą), vėlesnėje judaizmo literatūroje – visa sakytinė žydų tradicija. Apie 13 a. Kabala pradėti vadinti judėjų ezoteriniai ir mistikos mokymai nuo Antrosios šventyklos laikotarpio (520–515 m. prieš Kristų).
Kabala Lietuvoje
Vilniaus Gaonas garsėjo kaip žymus Kabalos žinovas, ypač vertinantis 18 a. žymiausią lurijietiškos Kabalos atstovą Mošę Chaimą Lucatą (Moshe Chaim Luzzatto). Vienu svarbiausiu tekstų laikoma Vilniaus Gaono mokinio Chaimo iš Valažino knyga Gyvybės siela. Joje remdamasis lurijietiška terminologija ir koncepcijomis jis bandė pagrįsti antichasidišką (mitnagdišką) judaizmo viziją, kurios esminiai elementai – mistinis Toros studijavimo ir įstatymų laikymosi (kosminės) reikšmės suvokimas. Tai sudarė ideologines prielaidas 19 a. pabaigoje – 20 a. pradžioje litvakų ortodoksiniam judaizmui susiformuoti.
Aušra Pažėraitė
Iš: Visuotinė lietuvių enciklopedija. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2006, t. 9, p. 100.
Pasitelkęs komparatyvistinį ir fenomenologinį požiūrį į kabalą, autorius naujai interpretuoja žydų misticizmo raidos istoriją bei atskleidžia jo įtaką Vakarų civilizacijai. Studijoje nagrinėjama kabalos mistika kaip empirinis pažinimas, mistinės technikos teosofija, teurgija, hermeneutika ir kt.
Viduramžiai žydų kultūrai buvo svarbių konceptualių pokyčių laikmetis, nes būtent šiuo laikotarpiu judaizmas susidūrė su graikų literatūriniu (visų pirma filosofiniu) palikimu vertimuose į arabų kalbą. Žydai pradėjo kurti teologijos ir filosofijos darbus, iš pradžių arabų, o nuo XIII a. – ivrito kalba. Antologijoje nagrinėjama žydų filosofinės ir teologinės minties raida X–XV a.
