Litvakai
Litvakai – tai žydų etnokultūrinė grupė, susiformavusi buvusios Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės teritorijoje. Pasak publicisto Vytauto Toleikio, žodis litvakas kilęs iš jidiš kalbos žodžio Lita(-ė), reiškiančio Lietuvą.
„Litvakiškąją tapatybę apibrėžia, ją identifikuoti, atskirti nuo kitų kraštų ir kitos kultūrinės aplinkos žydų padeda keli pamatiniai dalykai. Visų pirma, tai kalba – litvakiška jidiš tarmė, tapusi ir bendrinės jidiš kalbos pagrindu. Kitas aspektas – teritorija, kurioje gyveno litvakai. Ji praktiškai sutampa su Algirdo ir Gedimino laikų LDK teritorija, tad politinės ribos aiškios ir labai glaudžiai susijusios su istorine Lietuva. Trečias dalykas – tai religinė tradicija. Litvakai – gana griežti ortodoksai, jų religinei tradicijai labai svarbus itin detalus judėjų šventraščių, Toros studijavimas, aiškinimas ir interpretavimas, o kultūroje bei auklėjime didžiulį vaidmenį vaidina intelektualinės pratybos, proto kritiškumo ir aštrumo lavinimas. Galima sakyti, kad tai buvo intelektą labai gerbusi bendruomenė, o litvako stereotipas – kritiškas racionalistas. Tai iš dalies yra atsakymas, kodėl tiek daug žymių pasaulio protų, mokslininkų, intelektualų bei kūrėjų kilo iš šios erdvės. Tam įtakos turėjo aiškus suvokimas, kad žmogaus išsilavinimas, jo proto šviesumas ir kritiškumas yra labai svarbi tapatybės dalis“, – litvakiškosios tapatybės svarbiausius bruožus vardija LR kultūros ministras, literatūrologas Mindaugas Kvietkauskas. Dar vienas ryškus bruožas, apibrėžiantis litvakus, – tai ryšys su istorine ir etnine Lietuva, su šita žeme, jos peizažu.
Litvakų indėlis į Lietuvos kultūrinį, politinį, ekonominį gyvenimą, į mokslo pažangą, filosofinės minties raidą yra neįkainojamas. Džiugu, kad pastaruoju metu jų išskirtinis palikimas kelia vis didesnį visuomenės susidomėjimą, skatina prisiminti ir įamžinti Lietuvoje gimusius, gyvenusius ar į pasaulį iš Lietuvos pasklidusius iškiliausius litvakus.
Daugiau informacijos apie litvakus galima rasti YIVO instituto atvirosios prieigos Rytų Europos žydų enciklopedijoje.
Studija – tai tarptautinio autorių kolektyvo bandymas sujungti skirtingas, iki šiol mažai sąlyčio taškų turėjusias, požiūrių į žydų istoriją Vidurio Rytų Europoje tradicijas. Autoriai siekia atkurti išsamų žydų istorijos Lietuvoje vaizdą. Jis rekonstruojamas per įvairius visuomenės raidos aspektus: sklaidą, demografiją, socialinę ir ekonominę veiklą, bendruomenės savivaldos institucijas, kultūrinius ir religinius sąjūdžius, literatūrą ir spaudą, švietimą, diskriminacinę valdžių politiką bei santykius su dominuojančia Bažnyčia, tapatybės pokyčius, antijudaizmą ir antisemitizmą, Holokaustą. Studijoje Lietuvos žydų istorija pateikiama nuo XIV a. pabaigos, kai Brastos žydų bendruomenė išsirūpino pirmąją Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje vadinamąją Vytauto Didžiojo privilegiją (1388), iki šiuolaikinės žydų bendruomenės prototipų susikūrimo silpstant sovietiniam režimui (XX a. 9 deš.). Knyga sudaryta chronologiniu probleminiu principu, siekiant nuosekliai atskleisti politinius, socialinius, kultūrinius procesus, vykusius skirtingų laikotarpių Lietuvos visuomenėje ir žydų bendruomenėje, jų tarpusavio santykius istorijos tėkmėje.
Anotacija iš duomenų bazės „Lituanistika“.
Knyga skirta daugiau nei šešis šimtus metų Lietuvoje gyvenančiai žydų bendruomenei. Ją parašė Lietuvos ir užsienio – Baltarusijos, Izraelio, Lenkijos, Prancūzijos, Rusijos – mokslininkai, tyrinėjantys Lietuvos žydų istoriją bei kultūrą. Leidinyje aptariami mažiau populiarinami, o kartais savitai interpretuojami žydų praeities reiškiniai, rekonstruojamas žydų istorijos vaizdas. Skaitytojas susipažins su bendruomenės sankloda, religinės tradicijos, gyvenamosios erdvės ypatumais. Vertingas skyrius apie religinius, politinius ir kultūrinius sąjūdžius. Plačiai papasakota apie įvairiapusę žydų ūkinę veiklą; kai kam tikriausiai bus negirdėta Degsnės – žydų žemdirbių kaimo – istorija. Nagrinėjama asmenvardžių susiformavimo, įvairių tradicijų, literatūros ir muzikos, teatro ir dailės, mokslo raida. Knyga bus įdomi visiems, norintiems giliau pažinti Lietuvos žydų istoriją, tradicijas, kultūrą, jų nuopelnus Lietuvai ir pasauliui. Yra rekomenduojamos literatūros sąrašas, asmenvardžių, vietovardžų bei dalykų (su paaiškinimais) rodyklės. Iliustruota. Priešlapiuose skelbiamas Lietuvos miestų ir miestelių tautinės sudėties XIX a. pab. žemėlapis.
Anotacija iš duomenų bazės „Lituanistika“.
Lietuvos žydai, vadinamieji litvakai, per šimtmečius buvo savita ir garsi po visą pasaulį pasklidusios žydų tautos dalis. Pastaruoju metu dienos šviesą išvydo nemažai šalies istorikų ir kitų mokslininkų parengtų leidinių, gvildenančių Lietuvos žydų istorijos problemas. Pastarajai temai skiriama vis daugiau dėmesio. Ši habilituoto istorijos mokslų daktaro Solomono Atamuko knyga „Lietuvos žydų kelias“ vertinga tuo, kad nuodugniai nagrinėja visą šalies žydų istoriją nuo Gedimino laikų iki pat šių dienų. Knygoje siekiama visapusiškai atskleisti turiningą, šlovingą Lietuvos žydų istoriją, jų svarų įnašą į pasaulio žydų istoriją Todėl kūrybiškai remtasi gausia ir turininga įvairių šalių literatūra, rašyta per ilgą laiką ir skirtą tiek visos žydų tautos, tiek Lietuvos žydų istorijai. Vadovautasi tuo, kad absoliuti dauguma stambių mokslinių darbų šia tema skelbta seniai ir dabar yra bibliografinė retenybė, platesnei visuomenei iš esmės nežinoma ir neprieinama. Tai jau trečiasis šios knygos leidimas, kuris nuo pirmųjų dviejų skiriasi tuo, kad yra papildytas paskutiniojo dešimtmečio, t. y. naujausiojo amžiaus šalies žydų istorijos aktualijomis. Joje kiek plačiau pateikiama ne tik Lietuvos žydų bendruomenės, bet ir po pasaulį pasklidusių litvakų veikla.
Anotacija iš duomenų bazės „Lituanistika“.
Esė rinkinyje pateikiama 1997 m. Nidoje ir 2001 m. Telšiuose vykusių tarptautinių konferencijų medžiaga. Esė autoriai, Izraelio, JAV, Didžiosios Britanijos, Lenkijos, Rusijos, Baltarusijos, Vokietijos ir Lietuvos istorikai, atskleidžia šimtmečiais egzistavusį Lietuvos žydų pasaulį. Aptariamos temos: žydų santykiai su kitais šalies gyventojais, valstybės politika žydų klausimais įvairiais istoriniais laikotarpiais, žydų bendruomenės vaidmuo politiniame gyvenime, holokaustas. Pratarmę knygai parašė garsus filosofas Leonidas Donskis.
Pagrindinis parodos „Žydų gyvenimas Lietuvoje“ ir šio katalogo siekinys - kalbėti apie Lietuvos žydus ir apie jų įtaką Lietuvos visuomenei, kuri dar ir šiandien jaučiama. Iš maždaug 200 000 žydų, gyvenusių dabartinėje Lietuvos teritorijoje, tik 6 procentai pergyveno holokaustą. Su šiais žmonėmis išnyko ir nuostabi litvakų civilizacija. Tikimės, kad paroda ir jos katalogas lankytojui ir skaitytojui padės susipažinti su žydų gyvenimu ir kultūra Lietuvoje, išvysti jos klestėjimą ir griūtį, pripažinti ir sąžiningai įvertinti praeitį.
Anotacija iš duomenų bazės „Lituanistika“.
Knygoje įvairių autorių atsiminimais apie Lietuvos žydiją buvo mėginta išryškinti įvairius žydų genijaus pavidalus, susiformavusius į rytus nuo Vidurio Europos. Knygos tikslas - atvaizduoti žydų bendriją, amžių sandūroje turėjusią per pusantro milijono žmonių. Kiek įmanoma buvo vengta banalių pasenusio ir bukolinio folklorizmo nuolaužų, jaudinančių šagališkų prisiminimų, literatūrinių samprotavimų, įklimpstančių neišbrendamoje nostalgijoje. Deklaruojama, kad norėta atskleisti, kokia marga, turtinga, prieštaringa buvo ta daugiaklodė ir įvairiapusė bendruomenė, kurią nacistai ir jų bendrininkai nubloškė į nebūtį. Sudarytojai kreipėsi į skirtingos religinės ir politinės orientacijos specialistus, kad šie įvertintų, kiek leidžia jų kompetencija ir pasaulėjauta, aškenazių arealo kultūrinę erdvę, kurią pavadino Litvakija; įvertintų ne pagal meno menui principą, bet aprašydami litvakų specifiką bendrų žydų ypatumų fone, išryškindami ir unikalius, ir visuotinius jų bruožus. Siekta aprašyti pasienio žemėse (baltų, baltarusių ir iš dalies lenkų valdose) gimusius žydus, suvienytus bendro likimo, bendro gyvenimo skirtingų etnosų, įvairių religijų ir daugialypės kultūros aplinkoje, kuri juos formavo, kurią jie patys keitė, peržengdami politines sienas ir supindami skirtingų civilizacijų bruožus. Laikui bėgant konfliktai susilpnėjo, skirtumai žymiai sušvelnėjo. Nebeliko ankstesnio griežtumo. Šiandieniniai Lietuvos žydai jau ne visai tokie, kaip gyvenusieji kadaise. Tačiau, nepaisant nutrauktos kartų sekos, litvakų dvasia išliko gyva.
Anotacija iš duomenų bazės „Lituanistika“.
