• Email

Lietuvos sinagogos

Žydų bendruomenės Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės teritorijoje įsikūrė XIV amžiuje. Panašiai turėtume datuoti ir pirmųjų sinagogų atsiradimą LDK. „Jeigu vietovėje atsirasdavo bent kiek didesnė žydų bendruomenė, paprastai atsirasdavo ir sinagoga. Sinagoga nebūtinai turi būti pastatas. Iš esmės sinagoga – tai švari ir tvarkinga vieta, kurioje yra sąlygos laikyti Torą. Būtent todėl kalbėti apie tai, kada atsiranda sinagoga kaip statinys, pakankamai sudėtinga“, – teigia VU Istorijos fakulteto profesorė dr. J. Šiaučiūnaitė-Verbickienė. Lietuvoje žinomos sinagogos buvo labai skirtingos: kai kurios prabangios, erdvios, didelės, aukštais stogais, bet yra ir tokių, kurios panašios į lūšnas. Kalbėti apie tikslų skaičių, kiek medinių ir mūrinių sinagogų vienu ar kitu laikotarpiu galėjo būti Lietuvoje, sudėtinga dėl nuoseklių tyrimų stokos. Jeigu Vilnius laikomas 100 sinagogų miestu, neatmestina galimybė, kad daugelyje Lietuvos miestų ir miestelių buvo po kelias sinagogas. Sinagogos nebuvo eilinis statinys, todėl tiek mūrinės, tiek medinės sinagogos buvo statomos, laikantis judaizmo reikalavimų. Vienas iš pamatinių reikalavimų, išlikęs iki šių dienų: sinagogoje vyrai ir moterys turi melstis atskirai. Egzistuoja ir tradicija, kad sinagogoje turi būti 12 langų. Kiekvienas jų skirtas 12 Izraelio giminių. Vienas esminių reikalavimų, kurio tikrai buvo bandoma laikytis, yra tai, kad pagrindinė sinagogos siena, prie kurios yra Toros ritinio laikymo vieta – aron kadešas – būtų nukreipta į Jeruzalę (Lietuvoje – į pietryčius). Medinių sinagogų interjere nerasime daug puošybos. Retas atvejis ten ir piešiniai. Anot prof. J. Šiaučiūnaitės-Verbickienės, vienas tokių išskirtinių pavyzdžių – Pakruojo medinė sinagoga, kuri laikoma seniausia išlikusia medine sinagoga Lietuvoje. Iki šiol mokslininkams Lietuvoje pavyko nustatyti tik 19 medinių sinagogų. Šis skaičius tikrai gali būti didesnis, reikėtų nuodugnesnių tyrimų. Vis dėlto net ir turėdama keliolika išlikusių medinių sinagogų, Lietuva gali didžiuotis didžiausiu medinių sinagogų skaičiumi Europoje.

Lietuvoje šį dvitomį turi tik mūsų biblioteka. Leidinyje pateikiama Lenkijos ir Lietuvos medinių ir mūrinių sinagogų architektūros istorija, aptariamas sinagogų kompleksų vaidmuo, planuojant miestus ir miestelius, sinagogų architektūros ryšis su nežydiškąja architektūra, siūlomos sunaikintų sinagogų rekonstrukcijos. 

Sinagogos sudaro svarbią Lietuvos sakralinių pastatų paveldo dalį. Šimtai sinagogų pastatų, kurie buvo apleisti po Holokausto, tarnauja kaip buvusio gyvenimo reliktai, tačiau šiuo metu veikia tik trys iš jų: Vilniaus, Kauno ir Klaipėdos sinagogos. Dauguma miestų ir miestelių didžiuojasi vienais ar keliais žydų maldos namais. Tačiau apsaugos ir buvusių sinagogos pastatų naudojimo klausimai nėra iki galo išspręsti ir tinkamiausi šių pastatų pritaikymo būdai, atsižvelgiant į jų urbanistinius ir architektūrinius bruožus bei interjero sutvarkymą, nebuvo iki galo apsvarstyti. Tiktai kelios mūrinės sinagogos buvo renovuotos ir pritaikytos šiandieniniams tikslams. Tuo tarpu daugybė likusių buvusių žydų maldos namų buvo palikti keliems dešimtmečiams, dėl ko jų interjerai sunyko ir prarastos originalios architektūrinės detalės. Ypač pažeidžiamos medinės sinagogos, kurios sudaro unikalią Europos žydų paveldo dalį (per keturis Lietuvoje išlikusių sinagogų inspektavimo metus (2006-2009) keletas medinių, taip pat ir mūrinių sinagogų ženkliai apgadintos ar nepataisomai prarastos). Todėl būtina kataloguoti išlikusias sinagogas Lietuvoje, užfiksuojant jų dabartinę būklę, tyrinėjant ir peržiūrint jų istoriją bei architektūrą. Projekto „Sinagogos Lietuvoje: katalogas“ metu dokumentuoti 96 sinagogų pastatai 59 Lietuvos miestuose ir miesteliuose: tarp jų 79 mūriniai ir 17 medinių. Jie ir analizuojami šiame leidinyje. Trys sinagogos (Troškūnuose, Žemaičių Naumiestyje ir Joniškėlyje) nebuvo žinomos akademinėje literatūroje, šioje publikacijoje jos minimos pirmą kartą.

Anotacija iš duomenų bazės „Lituanistika“.