XIX–XX a. Lietuvos žydų istorija
Antony Polonsky, Brandeis (JAV) universiteto profesorius, yra bene autoritetingiausias Rytų Europos žydų istorijos tyrinėtojas. Vienas naujausių jo darbų „Žydai Lietuvoje, Lenkijoje ir Rusijoje“ pateikia išsamų sintetinį istorinės, politinės ir kultūrinės žydų bendruomenės raidos minimose valstybėse vaizdą. Modernus ir gausiais archyviniais tyrimais paremtas darbas yra ne tik svarus indėlis į Rytų Europos žydų istoriją, bet ir ypatingai svarbus Lietuvos žydų istorijai. Nors originaliame knygos pavadinime ir nėra Lietuvos vardo, tačiau istorinės realijos lėmė, kad Lietuva, būdama bendroje Lietuvos-Lenkijos (Abiejų Tautų Respublika) valstybėje ar Rusijos imperijos sudėtyje tapo neatsiejamu A. Polonsky studijų objektu. XVIII a. Lietuvos ir Lenkijos žydų bendruomenė buvo didžiausia žydų bendruomenė pasaulyje ir tapo intelektinio bei religinio žydų gyvenimo centru Rytų Europoje. Autoriaus pasirinktas metodas į žydų istoriją žvelgti ne per konflikto ar kančios prizme, o ieškoti bendros skirtingų bendruomenių sugyvensenos principų, suteikia skaitytojui daugiau galimybių pažinti žydų bendruomenės istoriją, jos vaidmenį Lietuvos, Lenkijos ir Rusijos istorijoje.
Anotacija iš duomenų bazės „Lituanistika“.
XIX a. pab. Vilniaus kraštas buvo lenkų, lietuvių ir baltarusių kalbų paribys, o pats Vilnius – svarbus lenkų ir žydų kultūrų centras. Dauguma kalbėjusių lietuviškai ėmė identifikuotis su lietuvių tauta. Atsirado aktyvus, nors ne itin gausus, tautinis baltarusių elitas. Su lenkų kultūra ir tauta susitapatino ne tik dvarininkų ir krikščioniškosios inteligentijos palikuonys, bet ir didžioji dauguma Vilniaus apylinkių prastuomenės. Vilniaus krašte gyveno ir kitų etninių religinių grupių žmonės: žydai, rusai, totoriai, karaimai. Kontrastai ir įvairovė stebėtini. 1919-1920 m. Vilniaus krašte baltarusiai bandė įgyvendinti „Vakarų Baltarusijos“ koncepciją, lietuviai – padaryti Vilnių savo etninės valstybės sostine. Lenkų visuomenė, nors nevieninga, galų gale pasisakė už priklausymą naujajai Lenkijai. Lietuvių organizacijos tuomet ėmėsi lietuvių visuomenės telkimo, jos atribojimo nuo bet kokios lenkų įtakos, tautinės savimonės stiprinimo, mėginimo įtikinti, kad Lenkijos valdžia tik laikina. Dėl Kauno įtakos vengta dalyvauti Lenkijos valstybės politiniame gyvenime. Tarpukariu pastangos stiprinti lenkišką rytinių pakraščių pobūdį ir išvengti kaltinimų antivalstybiniu nusistatymu negatyviai paveikė vaivadijos administracijos bei dalies lenkų visuomenės ir tautinių mažumų santykius. Lietuviai ir baltarusiai praktiškai neteko tautinės švietimo sistemos ir tautinių švietimo organizacijų struktūros. Nors nuo 1938 m. galima kalbėti apie tam tikrą padėties pagerėjimą, kalbant apskritai, tarpukaris labai apsunkino lenkų ir baltarusių bei lenkų ir lietuvių santykius Antrojo pasaulinio karo išvakarėse.
Anotacija iš duomenų bazės „Lituanistika“.
Istorijos šaltinių rinkinyje pirmą kartą Rusijoje publikuojami 1897 m. Vilniuje įkurtos Lietuvos, Lenkijos ir Rusijos žydų darbininkų sąjungos – Bundo, svarbiausi dokumentai: suvažiavimų protokolai, organizacijos lyderių laiškai ir straipsniai, agitacinės literatūros pavyzdžiai ir kt.
