• Email

Žydų kultūra

Visai neseniai mes pradėjome žvelgti kitaip (laisviau, jautriau) į sudėtingą mūsų šalies kultūros istoriją. Mes jaučiame, kad yra gyvybiškai svarbu integruoti litvakų paveldą į Lietuvos kultūrinį gyvenimą, todėl jų istorija sulaukia ypatingo dėmesio. Ši etninė grupė susiformavo XVI-XVIII a., dabartinėje Lietuvos, Latvijos, Baltarusijos ir Ukrainos teritorijoje. Jos nariai laikėsi judaizmo principų ir kultūrinių tradicijų daug griežčiau, negu kitos žydų grupės ir skyrė didelį dėmesį mokymui ir mokymuisi. XX a. pradžioje litvakų menininkai iš Vilniaus piešimo mokyklos užplūdo Paryžių, kaip taip vadinama antroji Paryžiaus mokyklos banga ir paliko gilų pėdsaką Vakarų moderniojo meno istorijoje. Straipsnio autorius atkreipia dėmesį, kad Lietuvos indėlis į pasaulinę kultūrą yra dažnai siejamas ne tik su etniniais lietuviais, bet taip pat su žymiais žydų kūrėjais – Marcu Chagallu, Chaimu Soutine‘u, Jacques Lipchitzu, Jascha Heifetzu, Bernardu Berensonu, Meyeriu Schapiro, Emmanueliu Levinasu, Arbit Blatasu ir daugeliu kitų litvakų. Paryžiuje šie menininkai, kilę iš uždaros bendruomenės su ortodoksiškomis pažiūromis, gerbė vaizduojamąjį meną ir labai norėjo įsilieti į Vakarų modernaus meno kūrėjų gretas, tačiau išgyveno skausmingą konfliktą tarp modernumo ir savo tradicijų įtakos. Šis skausmingas dualumas atsispindi jų darbuose. Paradoksalu, tačiau litvakai, su jų gerai išsilaikiusiu nacionaliniu identitetu, galėjo įgyvendinti savo talentą tik turtingoje ir meniškoje Paryžiaus aplinkoje. Jei jie būtų pasilikę savo šalyje, greičiausiai jų talentas nebūtų išsiskleidęs su tokia jėga.

Anotacija iš duomenų bazės „Lituanistika“.

Leidinys skirtas įvairiems tarpukario laikotarpio Rytų Europos žydų kultūros aspektams aptarti. Remiantis Vilniaus pavyzdžiu, tarpdisciplininiu požiūriu apžvelgiamas platus žydų kultūros spektras: fotografija ir vaizduojamasis menas, literatūra ir publicistika, mokslinės diskusijos lingvistikos bei istoriografijos temomis. Leidinyje Vilnius ne tik istoriškai realus miestas, bet ir vaizdinys, mentalinė projekcija. Priede spausdinamos vertingos iliustracijos.

Keletą šimtmečių nuo LDK gyvavimo laikų iki Holokausto besikeičianti Lietuvos valstybės teritorija buvo vienas pagrindinių pasaulyje žydų kultūros sklaidos centrų, kuriame plėtojosi turtingos judaizmo tradicijos ir su jomis susijusios meno formos. Tarp aškenazių Lietuvos žydai išsiskyrė ypač griežtu religinės tradicijos laikymusi, intelektiniu racionalumu, išsimokslinimu, kai kuriais kitais savitais kultūrinio, religinio bei kasdienio gyvenimo bruožais. Turtingas Lietuvos žydų meno tradicijas, originalias tiek idėjų bei vaizdinių, tiek meninės raiškos prasme, patvirtina išlikusi, nors ir negausi, ikonografinė medžiaga, rašytiniai šaltiniai, žmonių prisiminimai ir mus pasiekę pavieniai autentiški meno kūriniai. Deja, šimtmečius trukusi Lietuvos žydų kultūros istorija nutrūko per Holokaustą, kai buvo sunaikinta beveik visa Lietuvos žydų bendruomenė, o su ja – ir unikalus kultūrinis jos paveldas. Šios studijos tyrinėjimo pagrindas – XVII-XX a. pirmos pusės Lietuvos žydų tradicinės dailės ir architektūros paveldas. Monografijoje analizuojamos žydų tradicinio meno ištakos, pateikiama Lietuvos (Litos) žydų tradicinio meno formų apžvalga, sinagogų interjero detalių ir ritualinių objektų analizė, nemaža dėmesio skiriant žydų vizualaus meno simboliams ir jų klasifikacijai. Monografijos priede „Istorinių ikonografinių šaltinių kataloge“ pateikiama per tūkstantį sinagogų ir ritualinių objektų nuotraukų iš 169-ių Litos miestų ir miestelių.

Anotacija iš duomenų bazės „Lituanistika“.

Vilniaus trupe (jid. Vilner trupė) vadinęsis klajojantis žydų teatras buvo vienas garsiausių tarpukario Rytų Europoje. Jį 1915 m. įkūrė jauni aktoriai mėgėjai. Trupė netrukus sulaukė neįtikėtinos sėkmės, o jau po kelerių metų tapo pasauline sensacija. Vilniaus trupė rengė pasirodymus garsiuose teatruose, kur iki to laiko nebūdavo leidžiama vaidinti žydams, tuo labiau jidiš kalba. Šioje įtaigiai parašytoje knygoje parodoma, kaip Vilniaus trupės veikla padarė perversmą žydų teatre ir tapo viena iš pirmų avangardinio teatro trupių pasaulyje. Aptariama klajojančių teatro trupių veiklos plėtra XX a. pirmoje pusėje, pagerėjus tarptautiniam transporto susisiekimui.

Žydų istorinė praeitis neaprėpiama, todėl ir apranga apima visą spektrą pasaulyje dėvėtų rūbų: nuo primityviausių įsivyniojamų apdarų pavidalų ligi sudėtingiausiai sukirptų daugiasluoksnių drabužių - toks istorinio žydų kostiumo kelias laike ir erdvėje. Įvairių tautų ir kraštų, kuriuose per keturis tūkstantmečius gyveno žydų diasporos, rašytiniai ir ikonografiniai šaltiniai byloja, jog žydų kostiumas pamėgdžiojimo ir prisitaikymo keliu visuomet buvo tinkamai derinamas prie aplinkos, vietovės, klimato, vietinių papročių, pagaliau - mados reikalavimų, nors kiekvienas žydas visada galėjo pakartoti Abraomo žodžius: „Esu svetimšalis ir ateivis, gyvenantis tarp jūsų“ (1,14). Anot kostiumologo Jameso Lavera, laikas visuomet triumfuoja prieš vietos tironiją, ir tai įrodo, kad išimtinių ir neperžengiamų skirtumų aprangoje tarp tautų ir luomų nėra, o antrinius, neesminius, specialių pastangų dėka teįžvelgia tik kruopštūs tyrėjai (2, XVIII). Jam antrina C. Levi-Straussas, kurio nuomone, žmonių bendrabūvio sistemos nėra begalinės, jos niekada nekuria kažko visiškai naujo, - visa, ką jos gali, tai išskirti, išrinkti tam tikras kombinacijas iš idėjų visumos, kurias galima būtų susisteminti panašiai kaip Mendelejevo periodinę lentelę (3,17). Tad įvairų tautų aprangoje savo/svetimo santykis laike yra labai reliatyvus: tai, kas šiandien atrodo tolima ir „svetima“, kitados yra buvę „sava“. Akivaizdus šio reiškinio pavyzdys - persiška dėvėsenos sistema, pas mus virtusi „sarmatišku“ kostiumu, kuris ilgainiui transformavosi į „draudžiamą“ žydų apdarą. Istorinio žydų kostiumo tyrimas Lietuvos kostiumologijai yra tiek svarbus, kiek mes šiandien pripažįstame žydų etnokultūrinę bendruomenę savo bendrapiliečiais, sudariusiais ženklią dar daugiatautės Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės gyventojų dalį. Ir net žlugus LDK, o modernėjantiems Lietuvos bajorams XVII-XIX a. sandūroje atsisakius vilkėti savą senąją istorinę rytietiškos pakraipos aprangą, vietinė žydų bendruomenė, priešindamasi imperiniams siekiams suniveliuoti žydų savitumą įvairiais šios dėvėsenos draudimais, ilgą laiką tebeišlaikė bendrą LDK istorinį kostiumą materialiniu jau savo identiteto simboliu.

Anotacija iš duomenų bazės „Lituanistika“.

Kultūros, filosofijos ir meno instituto Komparatyvistinių kultūros studijų skyriaus Lietuvos žydų kultūros centro bei Civilizacijų ir kultūrų komparatyvistinių studijų centro parengta pirmoji tęstinės serijos Lietuvos žydų kultūros tyrinėjimai knyga yra kompleksinis ir tarpdalykinis žydų tautos ir Lietuvos žydų kultūros tyrimas. Daugelį šimtmečių - nuo LDK iškilimo laikų - besikeičianti Lietuvos valstybės teritorija buvo vienas pagrindinių pasaulyje žydų kultūros sklaidos centrų, kuriame išsirutuliojo turtingos judaizmo tradicijos ir savita Iitvakų kultūra, palikusi ryškų pėdsaką ne tik Lietuvos, bet ir pasaulinės kultūros istorijoje. Knygoje įvairių mokslinio pažinimo sričių specialistų straipsniuose aptariamos svarbios žydų ir Iitvakų kultūros sritys: filosofinis, religinis palikimas, sakralinė žydų dailė, muzika, sinagogų architektūra, su Lietuva susijusių garsių Iitvakų kilmės mokslininkų, menininkų kūryba, įvairių pasaulio kraštų ir Lietuvos muziejuose sukauptas žydų kultūros, dailės palikimas. Plačiai pasitelkiami ir ankstesnių epochų skirtingose geografinėse erdvėse skleidęsi žydų kultūros, religijos, filosofijos, literatūros bei tradicinio meno kūriniai. Knyga skirta visiems humanistikos sričių specialistams, - ji bus naudinga tiek aukštųjų mokyklų dėstytojams ir studentams, tiek mokytojams, kultūros darbuotojams, humanitarinei visuomenei, kuri domisi civilizacijos istorijos, žydų kultūros istorijos, Lietuvos kultūros istorijos, filosofijos, religijotyros, estetikos bei menotyros problemomis.

Santrauka iš duomenų bazės „Lituanistika“.

Žinynas apima visą 2000 metų žydų istorijos Europoje spektrą. Pirmoji knygos dalis skirta šalims ir regionams, kuriuose žydai gyveno nuo seno ar naujai įsikūrė po pogromų. Autoriai apžvelgia žydų bendruomenių atsiradimą bei formavimąsi, jų santykius su kitatikiais. Antrojoje dalyje išsamiai nagrinėjama žydų religija, kultūra, tradicijos, gyvenimo būdas, aptariamas šeimos vaidmuo bei moters padėtis, o taip pat analizuojamos įvairiausios antisemitizmo apraiškos.

Knygoje aptariami žydų kultūros paveldo, nekilnojamojo turto likimas Antrojo pasaulinio karo metais ir pokaryje, papročiai bei tradicijos. Leidinio tikslas supažindinti visuomenę su įvairiomis kultūros paveldo sritimis, aktualizuoti mažai žinomą kultūros paveldą, atkreipti dėmesį į nykstančius paminklus, paakinti visuomenę juo domėtis ir saugoti. Knygoje pateikiamas 21 straipsnis apie žydų kultūros paveldo įvairius aspektus.

Santrauka iš duomenų bazės „Lituanistika“.

Knygoje pristatoma išsami litvakų kultūros istorija nuo Eišiškėse rasto antkapio, datuojamo 1171 metais iki šių dienų. Knygoje analizuojamas dramatiškas litvakų likimas, jų kultūros ir idėjų raida ir dabarties aktualijos. Autorius, remdamasis savo mokslinių tyrinėjimų ir ekspedicijų medžiaga, aptaria tradicinę aškenazių rabinų kultūrą, lietuviškas rabiniškas ir kabalistines tradicijas, chasidų-misnagdimų konfliktą, Lietuvos ir Lenkijos žydų Aukso amžių. Aptariama Litos pavadinimo kilmė, apibrėžiamos ir žemėlapiais iliustruojamos Litos teritorijos, analizuojamos štetlo kultūros ypatybės. Plačiai sustojama ties 19–20 amžiaus idėjiniais judėjimais: jidišizmu, hebraizmu, sionizmu, socializmu, nagrinėjamas žydų menas. Knygoje aprašomos litvakų, kurie gyveno tarpukario respublikose, kurie emigravo į Izraelį ir JAV, taip pat žydų, išgyvenusių holokaustą, istorijos. Atskleidžiamos litvakų pastangos, keičiantis aplinkybėms, išlaikyti specifinį dialektą, vertybes, atminimą, pažiūras, tarpusavio ryšius, litvakų kultūrinės sąsajos su kitų kraštų istorija. Autorius atskirą knygos skyrių skiria vienam žymiausių Vilniaus litvakui – Vilniaus Gaonui, jo mokslinei ir kūrybinei veiklai, pamokymams, pristato jo darbus. Knygoje pateikiama Vilniaus Gaono biografija, kurią po jo mirties parašė jo sūnūs. Knygos pabaigoje nagrinėjama modernioji jidiš kultūra. Visoje knygoje stengiamasi parodyti, kaip litvakai praturtino ir formavo kultūrinį Lietuvos paveldą ir kokį pėdsaką paliko Lietuvos ir Rytų Europos istorijoje. Knyga gausiai iliustruoja dar niekur neskebltomis žydų fotografijomis.                                                          

Santrauka iš duomenų bazės „Lituanistika“.