Žydų gyvenimas Lietuvos miesteliuose
Istoriniai XX amžiaus kataklizmai negailestingai traiškė tautų ir atskirų žmonių likimus. Šių audrų metu buvo sunaikinta didžioji Lietuvos žydų bendruomenės dalis. Knyga „Žydai Pakaunės krašte“ - bandymas prikelti, kiek įmanoma, šį dingusį pasaulį, žadinti jo prisiminimus. Leidinio objektas - žydų bendruomenės Pakaunėje, asmenybių likimai, jų veikla. Visa tai atkurti buvo sunku, nes tikrieji liudytojai žuvo; laikas amžinybėn nusinešė ir daugybę juos pažinojusių. Nebeliko ir daugybės tuos gyvenimus liudijančių dokumentų, nuotraukų. Žinias apie vietovės žydus rinkome iš įvairių istorinių šaltinių, archyvų, jau užrašytų pasakojimų, laikydamiesi nuostatos, kad svarbi yra kiekviena, net ir menkiausia detalė, istorija, žinia. Siekiant kuo plačiau rekonstruoti Pakaunės regiono žydų bendruomenės gyvenimo tradicijas, jos savitumą bei patirtis, atkurti praeities įvykius, knygoje publikuojami ir originalūs mokslininkų tyrinėjimai, ir mokslo populiarinimo pobūdžio tekstai, ir žmonių atsiminimai, kurie yra labai svarbūs istorijos liudytojai. Straipsnių autoriai - Lietuvos aukštųjų mokyklų mokslininkai. muziejų ir bibliotekų darbuotojai, pedagogai bei visuomenės atstovai, pateikę savo autentiškus ar anksčiau užrašytus artimų žmonių prisiminimus, itin prasmingai papildančius jau sukauptą archyvinę medžiagą. Iš esmės ji diktavo savitą knygos struktūrą - pirmojoje dalyje „Religinis ir kultūrinis Pakaunės žydų bendruomenės savitumas XVIII-XX amžiuje“ siekta aptarti šioje teritorijoje gyvenusios žydų bendruomenės savastį, antrojoje dalyje „Žydų bendruomenės Pakaunės miesteliuose ir kaimuose“ apžvelgiama šios etninės grupės įsikūrimo bei gyvenimo Pakaunėje istorinė raida, trečioji - „Pakaunės žydų tragedija“ skiriama Holokausto temai. Pirmojoje rinktinės dalyje pateikiami profesionalių istorikų - Remigijaus Civinsko, Algimanto Daugirdo, Aušros Jurevičiūtės tyrinėjimai, kuriuose vaizdžiai iškyla XVIII-XX a. pirmosios pusės žydų bendruomenių migracijos (iš kaimų į miestus), aktyvaus dalyvavimo kultūriniuose ir visuomeniniuose istoriniuose procesuose aspektai. Etnologės Rasos Račiūnaitės-Paužuolienės straipsnyje aktualizuojamos žydų gyvenimo tradicijos tarpukario Kauno priemiesčiuose, Inga Stepukonienė apžvelgia žydų švietimo raidos gaires Kauno mieste ir Pakaunėje XIX amžiaus antrojoje pusėje ir XX amžiaus pradžioje. Antrojoje dalyje „Žydų bendruomenės Pakaunės miesteliuose ir kaimuose“ pristatoma sukaupta istorinė medžiaga apie įvairiose Pakaunės vietovėse įsikūrusias žydų bendruomenes, jų gyvenimo sąlygas ir aplinkybes, tradicijas bei papročius. Šioje dalyje pateikiami ir užrašyti žmonių prisiminimai apie Pakaunės miestelių ir kaimų žydus, jų santykius su vietiniais lietuviais. Trečiojoje rinktinės dalyje nemaža dėmesio skiriama itin svarbiam klausimui - žydų gelbėjimui vokiečių okupacijos metais, visokeriopoms lietuvių pastangoms išsaugoti ir suaugusių, ir mažų vaikų gyvybes.
Anotacija iš duomenų bazės „Lituanistika“.
Darbo tikslas - pateikti Joniškio krašto žydų bendruomenės, kuri minima jau XVIII a. pirmos pusės rašytiniuose šaltiniuose, kultūrinio, socialinio, visuomeninio gyvenimo tarpukario Lietuvoje fragmentus. Darbo aktualumui įtakos turi istoriografinių apžvalgų stoka. Tai savaime sukuria būtinybę kaupti istorinę medžiagą apie Joniškio krašto žydus, fiksuoti šios etninės bendrijos architektūros, kultūros, istorijos paminklus. Projektas galėtų būti plėtojamas ir ateityje, atsiradus papildomai istorinei ar ikonografinei medžiagai.
Anotacija iš duomenų bazės „Lituanistika“.
Knygoje chronologiškai aptariami Švėkšnos žydų bendruomenės gyvavimo etapai iki Antrojo pasaulinio karo ir visuomenę ištikusi katastrofa karo metais. Pirmojoje knygos dalyje aptariama Švėkšnos miestelio raida, žydų bendruomenės kūrimasis, emigracijos procesas XIX a. pabaigoje ir XX a. pradžioje. Emigracijos tema - labai plati, todėl susikoncentruota į kelias pagrindines istorijas, kurios atskleidžia, kaip vyko emigracijos procesas. Šis skyrius jokiu būdu neatskleidžia Švėkšnos žydų bendruomenės emigracijos masto. XX a. periodas padalytas į keturias dalis: iki Pirmojo pasaulinio karo, tarpukario laikotarpis, Antrojo pasaulinio karo metai ir pokaris. Švėkšnos įvykiai siejami su Lietuvos ir pasaulio įvykiais, neišskiriant miestelio iš bendro istorinio konteksto. Taip siekta parodyti, kad Švėkšnoje vykę procesai nebuvo išskirtinai lokalūs, daug ką lėmė tuometinė santvarka ir režimas. Knygoje pateikiama 80 iliustracijų, kurios panaudotos iš Šilutės Hugo Šojaus muziejaus (ŠM), Mažosios Lietuvos istorijos muziejaus (MLIM), Šiaulių "Aušros" muziejaus (ŠAM) fondų, Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Judaikos tyrimų centro archyvo, Jad Vašemo, JAV Holokausto memorialinio muziejaus fondų, Ilinojaus universiteto bibliotekos fondo, privačių asmenų archyvų.
Anotacija iš duomenų bazės „Lituanistika“.
Lietuvos žydai užima išskirtinę vietą kitų tautinių mažumų kontekste. Daug kartų patyrę terorą, iškentę marą, 1941 metų holokaustą, 50 metų kultūrinį ir dvasinį genocidą, žydai, nors ir netekę 94 procentų savo tautiečių, vėl atgyja. Jie kalba apie save, apie juos kalba visas pasaulis. Šioje knygoje Lietuvos žydų istorijos kontekste plačiau rašoma apie Panevėžio krašto žydų gyvenimą, kultūrą, švietimą, verslą, 1941 metų tragedijos įvykius ir kt. remiantis gausia literatūra, archyvine medžiaga. Spausdinami Panevėžio žydų tragedijos liudininkės Janinos Tumelytės-Damaševičienės atsiminimai. Publikuojamos nuotraukos - iš Panevėžio žydų bendruomenės pirmininko Gennady Kofman asmeninio archyvo, Panevėžio kraštotyros muziejaus rinkinių. Panevėžys iki Antrojo pasaulinio karo iš kitų Lietuvos miestelių išsiskyrė dvasine kultūra. Prie Panevėžio berniukų gimnazijos veikė garsioji "Meno" kuopa. Cia mokinius lavino žymūs to meto meno kūrėjai: skulptorius Juozas Zikaras, muzikas Mykolas Karka, rašytoja Gabrielė Petkevičaitė-Bitė, kalbininkas Juozas Balčikonis ir daugelis kitų pedagogų. Panevėžyje veikė visame pasaulyje garsi žydų dvasinė mokykla Ješiva, kurioje mokėsi iš Lietuvos ir iš Europos miestų atvykę jaunuoliai. Didelį kultūrinį pėdsaką paliko mieste gyvenęs ir dirbęs Panevėžio vyskupijos kurijos vyskupas J.E. Kazimieras Paltarokas bei žydų bendruomenės rabinas Josifas Kahanemanas. Tad neatsitiktinai Panevėžys, kaip aukštos dvasinės kultūros miestas, buvo vadinamas Mažąja Jeruzale.
Anotacija iš duomenų bazės „Lituanistika“.
