Vilniaus getas
Vilniaus getas, 1941–43 Vilniaus senamiestyje veikęs getas. Žydų persekiojimas Vilniuje prasidėjo jau pirmosiomis nacių Vokietijos okupacijos dienomis (Lietuva Vokietijos okupacijos metais (1941–1944)). Vykdydami diskriminacinius okupacinės valdžios įsakymus, vietiniai kolaborantai (lietuviai, lenkai, baltarusiai, rusai) žydus suimdavo gatvėse, butuose, darbovietėse. Nuo 1941 07 04, remiantis Vilniaus komendanto K. von Ostmano įsakymu, visi žydai ant krūtinės ir nugaros privalėjo nešioti skiriamuosius ženklus – geltonos medžiagos skritulius su raide J (Jude), įsigaliojo draudimas vaikščioti gatvėse nuo 18 iki 6 valandos. Vėliau žydams buvo apribotas maisto produktų pirkimas, uždrausta gydytis pas nežydus gydytojus ir bendrose ligoninėse. 1941 08 02 Vilniaus miesto komisaras Hansas Hingstas išleido privalomą nutarimą visiems žydams nešioti geltoną Dovydo žvaigždę. Masiniai Vilniaus žydų areštai ir šaudymai prasidėjo 1941 07 viduryje. Suimtieji dažniausiai buvo varomi į Lukiškių kalėjimą, iš jo po kelių dienų buvo gabenami ar varomi pėsčiomis į Panerių mišką (12 km nuo Vilniaus) ir ten sušaudomi vokiečių saugumo policijos (ir Ypatingojo būrio) narių. Masinis žydų naikinimas vyko visą nacių okupacijos laikotarpį (iki 1944 07 pradžios); masinėje žudynių vietoje Paneriuose galėjo būti nužudyta daugiau kaip 50 000 Vilniaus ir Vilniaus apskrities žydų.
Neringa Latvytė
https://www.vle.lt/Straipsnis/Vilniaus-getas-125605, [žiūrėta: 2020 06 25].
Iš jidiš į prancūzų kalbą išversta Avromo Sutzkeverio (1913–2010) atsiminimų knyga „Vilniaus getas, 1941–1944“ pasakoja Vilniaus geto istoriją. Įvado autorė Annette Wieviorka vertina literatūrines ir dokumentines teksto savybes. Atkreipia dėmesį į tai, kad A. Sutzkeveris atsiminimus parašė 1944 m. Maskvoje diktatūros sąlygomis – prisiminimus perteikė per Sovietų Sąjungos požiūrių prizmę. Vis dėlto autorius autentiškai liudijo apie intelektualinį žydų gyvenimą Lietuvos Jeruzalėje ir apie tai, ką žydai išgyveno Vilniaus gete. Atsiminimų knyga yra reikšmingas indėlis į Vilniaus žydų istoriją nacių okupacijos metais. Knygos vertėjas atskleidžia A. Sutzkeverio biografiją, įsitraukimą į jidiš rašytojų ir dailininkų grupę Jaunasis Vilnius. Nusako poeto patirtis ir kūrybines pastangas Vilniaus gete. A. Sutzkeveris 1942 m. įsitraukė į geto pasipriešinimo organizaciją ir į „Popierinės brigados“ veiklą, o 1943 m. prisijungė prie žydų partizanų. 1944 m. kovo mėn. jis buvo iškviestas į Maskvą, kur parašė atsiminimų knygą. Jos fragmentas buvo išverstas į rusų kalbą ir tapo Sovietų Sąjungos liudijimų Niurnbergo procese dalimi. 1946 m. išvykęs iš Sovietų Sąjungos rašytojas apsistojo Palestinoje. Jo atsiminimų knyga liudija apie Lietuvos žydų ir lietuvių bei lenkų santykius, vietos gyventojų įsitraukimą į žydų naikinimą. Tačiau joje esama ir Sovietų Sąjungos diktatūros nulemtų nutylėjimų. Knygą sudaro keturios dalys, nusakančios žydų situaciją Lietuvoje Vokiečių okupacijos metais, Vilniaus geto gyvenimą, pasipriešinimo veiklą gete ir masinių žydų žudynių aplinkybes.
Anotacija iš duomenų bazės „Lituanistika“.
Po penkerių siaubingų metų Vilniuje, Vilniaus gete ir Estijos koncentracijos stovyklose Hermanas Krukas aprašė savo išgyvenimus bei miesto, kurį žydų bendruomenė vadino „Lietuvos Jeruzale“, gyvenimą ir mirtį. Unikalioje kronikoje pateikta daug surastų H. Kruko dienoraščio puslapių ir liudytojų pasakojimų apie žydų bendruomenių naikinimą Rytų Europoje. Ši knyga pirmiausiai yra H. Kruko dienoraščių jidiš k., išleistų 1961 m. vertimas į anglų kalbą: surinkta, kruopščiai iššifruota, išversta daug plačiai pasklidusių kronikos puslapių ir parengti komentarai. H. Krukas vaizdingai aprašo Lenkijos griūtį 1939 m. rugsėjo mėn., pabėgėlio gyvenimą Vilniuje, žydų bendruomenės Vilniuje sunaikinimą 1941 m. vasarą, geto įkūrimą, persekiojimus, išlikusiųjų „Lietuvos Jeruzalės“ gyventojų savivaldą, paskutinių išgyvenusių žydų perkėlimą į koncentracijos stovyklas Estijoje ir jų žiaurią mirtį. Paskutinis įrašas dienoraštyje padarytas 1944 m. rugsėjo 17 d., nurodoma mažus atskirus rankraščio lapelius užkasti. Po kelių valandų kaliniai sušaudomi, jų kūnai sudeginami. H. Kruko dienoraščiai atskleidžia Vilniaus žydų tragediją ir jų didvyriškas pastangas išlaikyti savo ideologinį, socialinį ir kultūrinį gyvenimą net tuomet, kai jų pasaulis buvo naikinamas. H. Kruko kasdieniai liudijimai apie holokaustą yra bandymas įžvelgti žmonių drąsos ir ištvermės galimybes visiškos baimės sąlygomis.
Anotacija iš duomenų bazės „Lituanistika“.
Mendelis Balberiškis – Lietuvoje gimęs, holokaustą išgyvenęs žydų politikas, rašytojas. Pirmas knygos leidimas pasirodė 1946 m. Autoriaus ir jo artimųjų likimai tiesiogiai susiję su Vilniaus getu ir jo likvidavimu. Liudytojo prisiminimuose pasakojama apie paskutinį Vilniaus geto egzistavimo laikotarpį, nuotaikas jo likvidavimo išvakarėse, gestapininkų ir policininkų veiksmus 1943 m. rugsėjo 1–4 d., žydų perkėlimą į koncentracijos stovyklas. 1943 m. rugsėjo 23–24 d. Vilniaus getas buvo likviduotas galutinai.
